Kiekvienas tėvas bent kartą yra laikęs rankose pažymių knygelę ir tyliai svarstęs: ką reiškia tas septynetas matematikos ar devintukas iš literatūros. Ar vaikas stengiasi? Ar tik tiek jis gali? O gal tiesiog nepavyko tąkart?
Pažymiai tapo kaip signalas – žalias arba raudonas, kuris sprendžia, kas sekasi, o kas ne. Bet ar tikrai jie viską pasako? Mokyklose vis dar vyrauja kultūra, kurioje skaičiai lyg nuosprendis įrašo vaiką į gabų ar ne tokį stalčių.
Ir nors sistemos lyg ir modernėja, daugybėje klasių pažymiai vis dar vertinami kaip galutinė išvada apie gebėjimus, charakterį ir ateitį. Deja, tai ne tik pavojinga – tai klaidinga. Apie tai vis garsiau kalba ir patys mokytojai.
Jie mato daugiau nei mes – ne tik kontrolinio rezultatus, bet ir nerimą prieš jį. Ne tik klaidą sąsiuvinyje, bet ir tylų norą tobulėti. Ir vis dažniau drįsta pasakyti: vaiko galimybės neprasideda ir nesibaigia skaičiumi prie vardo.
Pažymys – tik viena detalė iš visos dėlionės
Vaikas, kuris gauna šešetą iš biologijos, gali svajoti apie mediciną. Ir gali ją pasiekti. O tas, kuris nuolat rašo dešimtukus, gali jaustis spaudžiamas, bijoti klaidos ir nesiryžti niekada išeiti už saugios ribos.
Mokytojai dažnai pastebi, kad pažymys rodo vieną dalyką – kaip tuo metu pavyko atkartoti žinias tam tikromis sąlygomis. Bet tai dar nereiškia, kad vaikas nesuprato ar nesugebės ateityje.
Tarkim, per geografijos testą vaikas gauna ketvertą. Gal jam tuo metu skaudėjo galvą? Gal jis nesugebėjo susikaupti, nes namie kilo konfliktas? Gal jis žinojo medžiagą, bet nesugebėjo jos perteikti raštu?
Vienas testas – tai momentas. Gyvenimas susideda iš dešimčių tūkstančių tokių momentų. Mokytojai dažnai mato daugiau nei mes, tėvai.
Jie mato smalsumą, reakcijas, išsiveržusį norą pasakyti kažką daugiau, nei reikia. Ir tai – ženklai, kurie kalba garsiau už pažymį. Bet tam reikia atviros sistemos, kurioje skaičius nėra verdiktas.
Pavojus slypi ten, kur vaikas patiki, kad jis – tik pažymys
Didžiausia žala – ne netikslus vertinimas, o tai, kai vaikas pradeda tapatintis su skaičiumi: aš kvailas, nes gavau keturis; man niekada nesiseks matematika. Tokios mintys kuria vidinį narvą. O kai tikima, kad nepavyks – dažniausiai ir nepavyksta.
Psichologai tai vadina savaiminio išsipildymo pranašyste. Kai sistema, tėvai ar net pats vaikas įtikina save, kad jis yra silpnas, jis mažiau stengiasi, mažiau rizikuoja, mažiau tikisi ir taip patvirtina išankstinę nuomonę.
Todėl pažymiai turi būti tik viena iš daugelio priemonių vertinti vaiko augimą. Ne galutinė išvada, o tik atspirties taškas. Ir jei jau norime padėti savo vaikui – turime išmokti skaityti tarp eilučių. Tarp pažymių. Tarp rezultatų. Tarp visko, kas lieka nepastebėta kontrolinio lape.
