Kalbėdami apie ilgalaikius santykius, dažnai minime pasitikėjimą, bendravimą, vertybių sutapimą. Visa tai – be galo svarbu. Tačiau kažkodėl fizinis artumas neretai lieka paraštėse, lyg tai būtų tik papildomas priedas ar trumpalaikio geismo išraiška.
Fizinis ryšys iš tikrųjų yra gilesnis nei vien fizinė trauka. Jis susijęs su prisilietimu, buvimu šalia, buvimu kartu tiek kasdienybėje, tiek intymiose akimirkose. Jautrus bučinys, rankos susikabinimas ar tylus apkabinimas, o tai ne vien gražūs gestai, bet ir stiprus emocinio saugumo signalas.
Ilgalaikiuose santykiuose žmonės neretai įsisuka į rutiną. Darbai, buitis, vaikų auginimas, įvairūs įsipareigojimai, visa tai ima slopinti impulsą būti fiziškai artimiems. Ir nors pradžioje, kai santykiai ką tik prasidėję, artumas atrodo savaime suprantamas, vėliau jis tampa tuo, ką reikia puoselėti sąmoningai.
Daugelis porų patvirtintų, kad kai fizinio ryšio santykiuose sumažėja arba jis visai išnyksta, ima darytis nejauku. Tarsi kažkas tyliai pasikeitė, net jei nei vienas to garsiai neištaria.
Taigi, klausimas kyla natūraliai: kiek svarbus tas fizinis artumas? Ar tikrai jis yra būtinas, jei pora sako, kad juos sieja „dvasinis ryšys“? Ar ilgainiui galima gyventi kartu ir visai be jo? O gal be fizinės šilumos nyksta ne tik trauka, bet ir emocinis artumas?
Fizinis ryšys kaip emocinio saugumo garantas
Fizinis artumas tai ne tik seksas. Jis apima visą spektrą, nuo žvilgsnių ir prisilietimų iki buvimo kartu be žodžių. Net paprastas pečių palietimas ar apkabinimas po sunkios dienos siunčia žinutę, esi man svarbus, pastebėtas, mylimas.
Tai kūniškas emocinės paramos išreiškimas. Kai poroje šis artumas išlieka, lengviau įveikti iššūkius, konfliktus, net nuovargį. Moksliniai tyrimai rodo, kad prisilietimai mažina stresą, mažina kortizolio lygį kraujyje, o hormonai, išsiskiriantys bučinio ar glamonės metu, ypač oksitocinas, stiprina tarpusavio ryšį.
Tai ne sentimentali teorija – tai fiziologinis faktas. Žmogaus kūnas reaguoja į švelnumą, šilumą, intymumą. Ilgalaikė jo stoka gali sukelti ne tik emocinį atitolimą, bet ir savivertės sumenkėjimą: „Ar vis dar esu patrauklus?“, „Ar mane vis dar myli?“ – tai klausimai, kurie ima tyliai graužti, kai artumo nelieka.
Svarbu ir tai, kad fizinis ryšys nėra visiems vienodas. Vieni žmonės natūraliai trokšta daugiau prisilietimų, kiti – mažiau. Bet net ir poroje, kur abu partneriai nėra labai fizinio kontakto žmonės, vis tiek reikalingas tam tikras švelnumo lygis, kitaip santykiai rizikuoja virsti kambariokų bendrabutyje gyvenimu.
Artumo stoka – pirmasis signalas, kad kažkas keičiasi
Ilgalaikiuose santykiuose dažnai išgirstame, kad „jis / ji pasikeitė“. Tačiau dažnai tai, kas iš tiesų pasikeitė, yra fizinė dinamika. Iš pradžių apkabinimai – natūrali būsena. Po kurio laiko – tik proga. Dar vėliau – nebeaišku, kada paskutinį kartą buvom apsikabinę.
Fizinis artumas tampa retas, o tada – nepatogus. Tada partneriai pradeda vengti net smulkių gestų, nes tai jaučiasi „nenatūralu“, „perdėta“ ar „per arti“.
Tai pavojingas etapas. Kai kūnai vienas kito nebepažįsta, kai net nebėra kasdienio kontakto, atstumas auga ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Daug porų šioje vietoje pasiklysta: „mes juk draugiškai sutariame“, „nesipykstame“, bet tuo pačiu kažko trūksta. Tas kažkas labai dažnai yra paprastas prisilietimas, buvimas kartu be žodžių, artumo akimirkos, kurios tarsi grąžina „mus“ į „mes“.
Taip, seksas gali būti nebūtinai dažnas, bet net jei jis nedažnas, labai svarbu, kad jis neišnyktų visai. Nes kai partneriai vienas kito nebenori fiziškai, atsiranda pavojus, kad atsiras kažkas, kas suteiks tą trūkstamą švelnumą iš išorės. Ir tada klausimas nebe apie intymumą, o apie neištikimybę, netekimą, išsiskyrimą.
Kaip išlaikyti artumą per metus?
Santykiai keičiasi. Pradinė aistra dažnai pereina į gilų prisirišimą, bet tai nereiškia, kad artumas turi išnykti. Jis turi keistis kartu su mumis. Svarbu kalbėtis apie tai, kas patinka, kas nepatogu, ko ilgitės.
Svarbu nebijoti parodyti švelnumą, net jei tai tik prisiglaudimas žiūrint filmą ar rytinis bučinys prieš darbą. Tokios smulkmenos, kai jos kartojamos kasdien, sukuria tą „klijus“, kurių santykiams taip reikia.
Nereikia bijoti keisti įpročių, kartais sąmoningai inicijuoti artumą. Ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad „verta“. Nes ilgalaikiai santykiai be fizinio ryšio, tarsi medis be šaknų. Iš pirmo žvilgsnio stovi, bet giliai jau nebeauga.
Fizinis artumas ilgalaikiuose santykiuose nėra priedas. Jis yra viena iš bazinių sudedamųjų dalių. Jis stiprina, guodžia, jungia. Ir nors laikui bėgant forma gali keistis, poreikis artumui išlieka. Todėl jei norite, kad santykiai išliktų gyvi, nepamirškite vienas kito liesti. Ne tik tada, kai „nori“, bet ir tada, kai „reikia“. Nes kartais vienas apkabinimas kalba daugiau nei šimtas žodžių.
