Kai žmonės kalba apie pirmąjį žingsnį Mėnulyje, dažniausiai prisimena vėliavą, didvyrišką frazę ir šlovę. Retai kas pagalvoja, kad šalia tų įspūdingų pėdsakų buvo palikta ir kuprinė, šlapimo maišelis, naudotas įrankis bei kelios dešimtys kilogramų dalykų, kuriuos grįžtant nuspręsta tiesiog išmesti. Tiesiai ant Mėnulio paviršiaus.
Tai nėra viena misija, vienas neatsargus gestas ar pamesta detalė. Tai – sistemingas procesas. Per dešimtmečius trukusias kosmines keliones žmonės ten paliko beveik 200 tonų įvairiausių atliekų. Ką tiksliai?
Nuotraukų kamerų likučius, senus batus, vėmimo maišelius, išmestas antenas, nebeveikiančius robotus. Mėnulis yra tylus liudininkas, kaip žmonės moka ne tik tyrinėti, bet ir šiukšlinti. Ir čia klausimas ne tik apie ekologiją, o apie mūsų mąstymą. Net tada, kai paliekam Žemę, kartu tempiam savo įpročius. Įskaitant blogus.
Kas tiksliai liko ten, kur žmonės seniai grįžti negali?
NASA ir kitos kosminės agentūros planuodamos grįžimo skrydžius visada skaičiavo svorį. Kiekvienas gramas turėjo reikšmę. Todėl tai, kas nebebuvo reikalinga, likdavo Mėnulyje. Tai reiškia, kad daugelis astronautų paliko ne tik techniką, bet ir itin žmogiškus dalykus: maišelius su ekskrementais, šlapimu ar net vėmalais. Kad būtų lengviau pakilti atgal – reikėjo palikti šiek tiek savęs.
Tačiau per laiką tie laikinai palikti daiktai virto pastovia šios svetimos dykumos dalimi. Iki šiol ten guli pirmųjų misijų įrankiai, įtrūkusios šalmų dalys, neveikiančios mašinos, net eksperimentų likučiai. Galima sakyti – Mėnulis tapo archyvu, tik jame niekas nesitvarko.
Ar galime susitaikyti su tuo, kad šiukšlinam net kosmose?
Nors niekas į Mėnulį pastaraisiais dešimtmečiais nesileido su šiukšliadėžėmis, situacija lyg ir tampa nepatogi. Jei mes dar net neįsitvirtinome kaip kosminė rūšis, bet jau spėjome palikti tonas atliekų – ką tai sako apie mus kaip civilizaciją?
Tiesa, kai kurie mokslininkai sako, kad šiukšlės, tai būtinas šalutinis produktas. Jei nori tyrinėti, deja, tenka kažką palikti. Bet kiti klausia: ar tikrai turėjome palikti maišelius su vėmalais? Ar tikrai kiekvienas naudotas varžtas ar aptrupėjęs plastiko gabalas privalėjo likti ten amžinai?
Tai tampa ne tik etiniu klausimu, bet ir simboliniu. Žemėje vis garsiau kalbame apie tvarumą, atliekų mažinimą, planetos apsaugą. Bet atrodo, kad vos tik išlipame iš planetos ribų – taisyklės ima ir išnyksta.
Mėnulis – nauja šiukšliadėžė ar negyvas muziejus?
Kai žiūrime į naktinį dangų, dažnas pagalvoja apie svajones, pažangą, pažinimą. Mažai kas įsivaizduoja, kad ten, toje baltoje dykumoje, gali tykoti žmogiškoji netvarka – suplyšęs kuprinės dirželis ar žalias plastikinis dangtelis, kurį kažkas pametė 1972 metais.
Kyla klausimas: ar palikti daiktai taps istorijos reliktais, kuriais žavėsis būsimos kartos, ar tai bus pirmasis žingsnis į kosminį šiukšlyną? Ir jei vieną dieną žmogus įkels koją į Marsą, ar ir ten liks panašus kratinys?
