Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad ekstremalios liūtys iš tiesų didėja pagal prognozuojamą temperatūros augimo ir kritulių ryšį, bet tik tada, kai analizuojamos atskirai skirtingos lietaus rūšys.
Šis rezultatas gali padėti išspręsti ilgai gyvavusį mokslinį ginčą, tačiau kartu stiprina susirūpinimą dėl vis dažnėjančių staigių potvynių rizikos klimato kaitos kontekste.
Ekstremalus lietus gali sukelti greitus ir pavojingus potvynius, vadinamus staigiaisiais (angl. flash floods). Mokslininkai jau daugelį metų analizuoja, kaip tokie krituliai reaguoja į kylančią oro temperatūrą.
Viena iš teorinių prielaidų, vadinamoji Clausius-Clapeyron lygtis, teigia, kad su kiekvienu 1°C oro temperatūros padidėjimu atmosferos drėgmės talpa padidėja apie 7 proc. Tai reiškia, kad šiltesnis oras gali išlaikyti daugiau vandens garų, tarsi šiltesnė kempinė, kuri gali daugiau sugerti, o vėliau netikėtai išspausta išskiria didelį vandens kiekį.
Ankstesni tyrimai pateikė painius rezultatus
2008 metais Nyderlanduose atliktas tyrimas sukėlė didelį šurmulį. Lenderink ir van Meijgaard nustatė, kad per stiprias audras kritulių kiekis gali padidėti net 14 proc. su kiekvienu laipsniu, o tai dvigubai daugiau nei prognozuoja teorija.
Tai paskatino klausimą – ar iš tiesų egzistuoja papildomi veiksniai, kurie padidina lietaus intensyvumą virš įprastų termodinaminių lūkesčių?
Per beveik du dešimtmečius šis tyrimas tapo vienu labiausiai cituojamų ir paskatino daugybę kitų, tačiau niekas negalėjo vienareikšmiškai paneigti ar patvirtinti minėtos „super-Clausius-Clapeyron“ hipotezės.
Naujas tyrimas – tikslesnis žvilgsnis
Dabar mokslininkai iš Potsdamo universiteto Vokietijoje pateikė išsamesnį žvilgsnį, atskirdami dvi kritulių rūšis – tolygius ir ilgesnius stratiforminius lietus bei trumpus, bet intensyvius perkūnijų lietus. Tyrime naudoti aukštos raiškos oro duomenys iš Vokietijos bei naujas žaibų detektavimo įrankis, leidęs tiksliai identifikuoti perkūnijos zonas.
„Kai išskiriami tik tikri perkūnijų krituliai ir analizuojami ekstremalūs atvejai pagal temperatūrą, matome beveik tobulą atitiktį Clausius-Clapeyron teorijai“, – teigia tyrimo autorius Nicolas Da Silva.
Tai patvirtina ir tyrime dalyvavęs Jan O. Härter: „Panašiai ir su stratiforminiu lietumi – atskirai žiūrint, duomenys atitinka teorinius lūkesčius.“
Kodėl kilo painiava?
Pasirodo, kad „super-Clausius-Clapeyron“ efektas atsiranda tada, kai duomenyse sujungiami skirtingi lietaus tipai. Tokiais atvejais dėl statistinių priežasčių bendras rezultatas atrodo daug aukštesnis nei turėtų būti. Taigi, ilgai gyvavusi teorinė painiava, panašu, dabar pagaliau išspręsta, tai buvo tiesiog skirtingų duomenų maišymo pasekmė.
Tyrimo rezultatai rodo, kad nors statistinė anomalija paaiškinta, tikroji problema niekur nedingo. Būtent mišrūs debesų klasteriai, turintys ir perkūnijų, ir stratiforminių debesų, sukelia didžiausią lietaus intensyvumą ir dažniausiai būna staigių potvynių priežastis. O būtent šie klasteriai tampa vis dažnesni kylant temperatūrai.
„Atsižvelgiant į tai, kokie temperatūros pokyčiai prognozuojami artimiausiems dešimtmečiams, ekstremalūs krituliai gali pasiekti nematytą lygį, keliant realią grėsmę žmonėms ir infrastruktūrai, ypač tankiai apgyvendintose vietovėse“, – perspėja tyrimo autoriai.
