Kiekvienas žino, kad reikia pasitikrinti profilaktiškai: kaip svarbu kartą per metus nueiti pas šeimos gydytoją, pasidaryti kraujo tyrimus, pasimatuoti spaudimą. Visa tai girdime dažnai, bet darome retai. Laiko nėra, simptomų nėra, nuotaikos nėra. Atidėliojame, kol priename ribą, kur reikia nebe tik patikros, o rimto gydymo.
Gydytojai mato tai kasdien: pacientai, kurie atėjo tik tada, kai skausmas jau nebeleidžia miegoti, kai žaizda nebegyja savaime, kai temperatūra laikosi savaitę. Jie nesiskundžia, kad nežinojo. Jie sako: galvojau, praeis, neturėjau kada, bijojau rezultatų.
Didžioji dalis ligų būtų lengviau išgydomos, net nepastebimos, jei būtų diagnozuojamos laiku. Tačiau mes gyvename taip, lyg būtume nemirtingi. Ir kai liga išlenda iš šešėlio, deja, dažnai ji jau žymiai stipresnė nei būtume įsivaizdavę.
Kodėl žmonės vengia tyrimų?
Gydytojai šią temą analizuoja ne vienerius metus. Ir atsakymas visada panašus: baimė. Ne procedūros, o to, ką gali rasti. Žmonės bijo, kad atras kažką rimto. Kad teks keisti gyvenimo būdą, gerti vaistus, pripažinti, jog ne viskas taip gerai, kaip atrodo iš šalies.
Kita priežastis, kiek liūdnesnė, netikėjimas, juk jaučiuosi puikiai, kam man tyrimai? Tai vienas pavojingiausių požiūrių, nes daugybė ligų pradžioje jokių simptomų nesukelia. Net onkologinės ligos, kraujotakos sutrikimai, cukrinis diabetas – visa tai gali vystytis tyliai, metų metus.
Ir žinoma, nuolatinis laiko trūkumas. Vizitui reikia užsiregistruoti, laukti, gal net eiti pas kelis specialistus. Tai erzina. Tai sukelia nepatogumų. Bet tik iki tol, kol tenka gulėti ligoninės lovoje su mintimi: o juk galėjau anksčiau.
Kraujas – svarbiausias veidrodis
Kraujo tyrimai yra bene greičiausias būdas pamatyti, kas vyksta organizme. Hemoglobino lygis, uždegimo rodikliai, gliukozės kiekis, skydliaukės hormonai, visa tai padeda pastebėti net ir nežymius pokyčius, kol dar nejaučiami simptomai.
Pvz., mažakraujystė. Dažnai nepastebima tol, kol nepasirodo nuovargis, galvos svaigimas ar silpnumas. O jos priežastys gali būti įvairios: nuo geležies trūkumo iki vidinio kraujavimo. Jei niekas netikrina, tai natūralu, kad niekas ir nepastebi.
Arba padidėjęs cholesterolis. Jis niekada neskauda. Tačiau tyliai kaupiasi kraujagyslėse, kol vieną dieną įvyksta infarktas ar insultas. O pakanka paprasto lipidų profilio tyrimo ir jau galima koreguoti mitybą, gerti vaistus, išvengti tragedijos.
Onkologinės ligos: kiek laiku pradėtas gydymas keičia viską?
Gydytojai onkologai vieningai sako – jei onkologinė liga nustatoma pirmoje ar antroje stadijoje, išgyvenamumo rodikliai dažnai būna 80–90 proc. Kai liga nustatoma ketvirtoje, deja, šis skaičius sumažėja iki 10–15 proc., o kartais dar mažiau.
Krūties, prostatos, gimdos kaklelio, storosios žarnos vėžiai – visus juos galima aptikti anksti. Bet tam reikia pasitikrinti. Tai nėra sudėtinga: mamograma, PSA tyrimas, PAP testas, slapto kraujo išmatose testas. Tai vos kelios minutės laiko, bet jos gali išgelbėti metus gyvenimo.
Problema, kad žmonės dažnai į šiuos tyrimus žiūri kaip į dar vieną formalumą. Ateina, kai jaučiasi blogai, o tada jau kalba ne apie profilaktiką, o apie gydymo strategiją.
Viskas dėl streso: labai dažna savidiagnozė
Kai spaudžia krūtinę, daugelis pasako, kad čia stresas, kai trūksta oro – čia nerimas, kai kinta svoris, silpnėja apetitas, tai tiesiog pervargimas. Kartais taip ir būna, bet kartais, tai simptomai rimtų ligų: širdies, plaučių, skydliaukės ar net onkologinių pokyčių.
Gydytojai dažnai pastebi, kad pacientai linkę viską paaiškinti psichologiniais veiksniais, kol negauna tyrimo rezultatų. Ir tik tada supranta, kad kūnas šaukė pagalbos, tik ne taip garsiai, kaip įprastai.
Vienas iš dažniausiai ignoruojamų ženklų – nuolatinis nuovargis. Tai gali būti ženklas net kelioms ligoms: anemijai, kepenų sutrikimams, hormonų disbalansui, net onkologijai. Bet jis dažnai nurašomas, kaip intensyviam gyvenimo tempui.
Skaitmeninė era, o tyrimų vengimas išlieka
Paradoksalu, kad turime išmaniuosius laikrodžius, kurie matuoja širdies ritmą, kvėpavimą, net miego kokybę. Bet kai reikia pasidaryti paprastą tyrimą – ieškome pasiteisinimų. Gydytojai sako, kad skaitmeninė stebėsena naudinga, bet ji niekada nepakeis laboratorinės diagnostikos.
Taip pat, juk ne viską galima pastebėti iš išorės. Yra daugybė ligų, kurių vien žvilgsniu į veidrodį nepamatysi. Nors vizualiai žmogus atrodo sveikas, jo organizme gali vykti pokyčiai, kurių nepajus nei laikrodis, nei programėlė.
Galiausiai, net jei žmogus maitinasi sveikai, juda, rūpinasi savijauta, vis tiek lieka genetiniai veiksniai, hormoninės įtakos, aplinkos poveikis. Ir visa tai galima pamatyti tik tyrimuose.
Kaip dažnai reikia tikrintis?
Tai priklauso nuo amžiaus, lyties, paveldimumo. Tačiau bendrai:
Kraujo tyrimai – kartą per metus.
Spaudimas ir širdies ritmas – bent kelis kartus per metus.
Ginekologiniai tyrimai (moterims) – kas 1–3 metus.
PSA ir prostatos būklė (vyrams) – nuo 50 metų, kasmet.
Cholesterolis, cukrus, kepenų fermentai – priklausomai nuo gyvenimo būdo ir amžiaus, bet dažniausiai kasmet.
Svarbiausia yra pasitarti su šeimos gydytoju, kuris gali sudaryti tyrimų planą pagal individualius rizikos veiksnius.
Gydytojų prašymas
Gydytojai nenori gąsdinti. Jie nori, kad žmogus gyventų kuo ramiau, bet tuo pačiu ir sąmoningai. Kad nebijotų tyrimų, o naudotų juos kaip įrankį, o ne bausmę. Profilaktika nėra formalumas. Tai tikras būdas sumažinti rizikas. Ir kiekvienas, kuris bent kartą turėjo situaciją, kai laiku pasitikrino ir išvengė bėdos, patvirtins, kad tai geriausia investicija į save.
