Kalbant apie Eurovizijos dainų konkursą, dažnam į galvą šauna blizgučiai, išskirtiniai pasirodymai, netikėti scenarijai ir, žinoma, dešimtys milijonų žiūrovų, įsikibusių į ekranus vien tam, kad išvystų, kaip valstybės keičiasi balais. Nors konkurso idėja gimė kaip muzikinės vienybės simbolis, dažnas pastebi, kad šis renginys vis dažniau primena politinę tribūną.
Tą rodo tiek dainų turiniai, tiek balsavimo ypatybės, tiek ir organizatorių sprendimai, kuriems vis sudėtingiau išlikti neutraliems. Pati Europos transliuotojų sąjunga, organizuojanti konkursą, nuolat kartoja, kad tai ne politinis renginys. Visgi istorija byloja kitaip.
Nuo šalies diskvalifikacijos iki provokuojančių pasirodymų, nuo nacionalinių tragedijų įprasminimo iki paslėptų žinučių dainose – scena jau seniai tapo terpė ne tik muzikai, bet ir žinioms, kurias vieni giria, o kiti pasmerkia.
Tad klausimas – ar tikrai įmanoma visiškai atsiriboti nuo politikos, kai kalbama apie šimtus milijonų žiūrovų, tarptautinius konfliktus ir skirtingus kultūrinius kontekstus?
Šių metų konkursas dar kartą rodo, kad politikos klausimas yra ne šalutinė detalė, o neatsiejama konkurso dalis. Nors oficialiai reikalaujama vengti tiesioginių užuominų, žiūrovai vis tiek geba perskaityti tarp eilučių.
Politiniai atspindžiai pasirodymuose
Nuo pat pirmųjų konkurso metų dainose atsirasdavo užuominų apie tautinę tapatybę ar istorines traumas. Tai tapo dar ryškiau pastaraisiais dešimtmečiais. Pavyzdžiui, 2016 metais Ukrainos atstovė Jamala su daina „1944“ atkreipė pasaulio dėmesį į Krymo totorių tremtį ir tuo pačiu į dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą.
Oficialiai daina atitiko taisykles, tačiau jos turinys neabejotinai rezonavo su dabartiniais įvykiais. Šiemet taip pat netrūksta užuominų apie geopolitines aktualijas. Kai kurie pasirodymai vertinami kaip netiesioginiai pareiškimai, tiek apie karą, tiek apie žmogaus teises.
Net ir be žodžių, scenografija, simboliai, spalvos, viskas gali tapti politinės žinutės dalimi. Kai kurių šalių delegacijos stengėsi subtiliai „apeiti“ organizatorių apribojimus, o žiūrovai, ypač socialiniuose tinkluose, šias užuominas atpažino ir komentavo aktyviai.
Draudimai, cenzūra ir dvigubi standartai
Europos transliuotojų sąjunga neretai atsiduria dviprasmiškoje padėtyje – iš vienos pusės nori išlaikyti apolitiškumo įvaizdį, o iš kitos – yra spaudžiama reaguoti į geopolitinius įvykius. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Rusijos pašalinimas iš konkurso po karo Ukrainoje pradžios.
Šis žingsnis buvo plačiai palaikytas, bet kartu atvėrė Pandoros skrynią. Jei vienos šalies agresija tampa priežastimi pašalinti, kodėl ignoruojamos kitų konfliktų šalys?
Toks nenuoseklumas pakenkė konkurso reputacijai. Nors iš vienos pusės tai rodo, kad Eurovizija negali būti visiškai uždara nuo realybės, iš kitos – verčia abejoti, ar kriterijai taikomi visiems vienodai. Kai kurių šalių pasirodymai, aiškiai siunčiantys politines žinutes, praeina be jokios reakcijos, o kitų atstovai net diskvalifikuojami dėl neva politinio konteksto.
Balsavimo ypatybės ir geopolitinės draugystės
Balsavimo etape politika taip pat pasireiškia. Iš metų į metus matome, kaip tam tikros šalys nuolat keičiasi taškais, neretai dėl bendros istorijos ar politinio aljanso, o ne dėl pasirodymo kokybės. Skandinavijos šalys dažnai palaiko viena kitą, kaip ir Balkanai ar posovietinės valstybės. Tai nestebina, tačiau kelia klausimų dėl konkurso skaidrumo.
Nors žiūrovų balsavimas turėtų atspindėti muzikos vertinimą, iš tiesų jis dažnai tampa simpatijų – ar net protesto – išraiška. Būta atvejų, kai šalys gavo itin daug taškų ne dėl pasirodymo stiprumo, bet dėl politinės žinutės ar tarptautinės simpatijos.
Ar galima tikėtis pokyčių?
Eurovizijos organizatoriai nuolat pabrėžia, kad dainų konkursas nėra politinių manifestų scena. Tačiau šiuolaikinėje realybėje, kur globalūs įvykiai tiesiogiai paliečia milijonus, tikėtis, kad scena liks nuo jų atskirta, būtų naivu. Menas, o ypač muzika, visada buvo būdas kalbėti apie tai, kas svarbiausia.
Todėl vietoje bandymų slopinti ar cenzūruoti, galbūt metas atvirai pripažinti, kad politika Eurovizijoje ne tik egzistuoja, bet ir formuoja konkurso dvasią. Žiūrovai nebėra tik pasyvūs stebėtojai – jie analizuoja, diskutuoja, reaguoja. Ir būtent tai šį konkursą daro ne tik muzikiniu, bet ir kultūriniu bei politiniu reiškiniu.
