Lietuviai kasmet įjungia „Eurovizijos“ transliaciją su trimis emocijomis: viltimi, ironija ir išankstiniu nusivylimu. Mes siunčiame atlikėją, stebime jo kelionę per pusfinalius, komentaruose ieškome sąmokslo teorijų apie balsavimo kaimynus, o galiausiai grįžtame prie klausimo, ar apskritai kada nors galime tikėtis tikros pergalės.
Šis klausimas nėra vien apie muziką. Jis apie pasitikėjimą savo kūrėjais, apie mažos šalies vietą tarptautinėje scenoje ir apie tai, kaip patys save matome. Atrodo, kad esame pakankamai talentingi, pakankamai išskirtiniai, bet vis dar per dažnai pataikaujame, kopijuojame arba tiesiog bijome rizikuoti.
Ir kai kitų šalių atstovai sugeba drąsiai pasakoti savo kultūrines istorijas, Lietuva dažnai balansuoja tarp universalumo ir buvimo „ne per daug savimi“.
Bet ar tikrai esame pasmerkti likti ties viduriuku? Ar galime tikėti, kad vieną kartą pasitaikys viskas: tinkamas atlikėjas, stipri daina, įdomus vizualas ir europiečių dėmesys? O gal jau esame buvę arčiau pergalės nei patys pripažįstame?
Ne tik daina – visa visuma
„Eurovizija“ seniai nebėra tik apie gerą balsą. Čia svarbu viskas – nuo scenografijos, idėjos, stiliaus iki to, kaip atlikėjas sugeba būti tikras, įsimintinas ir, svarbiausia. atpažįstamas. Lietuva kartais siunčia techniniu požiūriu stiprius pasirodymus, bet jiems dažnai trūksta to „wow“ efekto, kuris padaro skirtumą.
Per pastaruosius dvidešimt metų kelis kartus buvome labai arti proveržio. „LT United“ su daina „We are the winners“ 2006 metais atrodė tarsi pusiau juokas, bet baigėsi šešta vieta. Vėliau „The Roop“ pandeminiu laikotarpiu gavo milžinišką palaikymą internetu ir realiai buvo vieni iš favoritų 2021-ųjų konkurse.
Tai parodo, kad kai pataikome – pastebi ne tik lietuviai. Bet problema ta, kad dažnai tiesiog nežinome, ką norime parodyti. Ar norime būti šiuolaikiški ir madingi? Ar norime parodyti savo identitetą? Ar norime tiesiog laimėti bet kokia kaina? Kol neatsakysime sau į šitą klausimą – sunku tikėtis sėkmės, kuri būtų daugiau nei atsitiktinumas.
Mažų šalių pergalės: kodėl ne Lietuva?
Argumentas „mes per maži“ ilgai skambėjo kaip pasiteisinimas. Tačiau istorija rodo – tai netiesa. Latvija, Estija, Suomija, Ukraina – šalys, kurių gyventojų skaičius panašus arba mažesnis nei mūsų, jau turi „Eurovizijos“ trofėjų.
Net Moldovos ar Armėnijos atstovai sugeba patekti į finalo viršūnę, jei sujungia charizmą, idėją ir stiprų atlikimą. Pergalė nėra užrakinta didiesiems. Ji yra prieinama tiems, kurie sugeba būti išskirtiniai. Čia nėra svarbus biudžetas, bet tai, kaip įtikinamai pateiki istoriją.
Lietuva turi stiprių atlikėjų, originalių kompozitorių, bet dažnai pasiduoda komisinių balsų ir saugaus pasirinkimo spaudimui. Tokiu keliu sunku sukurti momentą, kuris būtų unikalus.
Jeigu norime realios pergalės – turime nustoti žiūrėti į kaimynus, kurie „balsuoja už savus“, ir pradėti žiūrėti į save. Ką mes galime duoti Europai tokio, ko ji dar negirdėjo? Ir ar išdrįstume tai parodyti, net jei būtų rizikinga?
Potencialas egzistuoja – trūksta tik tikėjimo
Lietuvių kūrybingumas nenuginčijamas. Turime daugybę unikalių atlikėjų, kurie puikiai pasirodo už „Eurovizijos“ ribų. Ir kai jie pasirodo scenoje – dažnai atsiskleidžia kitaip nei nacionalinėje atrankoje. Tačiau būtent čia slypi problema, kad mes nepasitikime savo originalumu. Nacionalinė atranka dažnai tampa scena ne eksperimentams, o kompromisams.
Ne kartą atlikėjai pripažino, kad atrankose siūlo saugesnes versijas, mažiau rizikuoja, nes nori patikti tiek komisijai, tiek žiūrovams. O kai laimi kompromisas – dažniausiai jis lieka nepastebėtas ir Europoje. „Eurovizijoje“ laimi tie, kurie nebijo išsiskirti, būti kitokie – kartais net keisti. Nes būtent tokie pasirodymai įsirėžia į atmintį.
Tad galimybė – tikra. Bet pirmiausia reikia leisti jai atsirasti. Reikia ne tik talento, bet ir drąsos.
Kada nustosime stebėtis tik patekimais į finalą?
Kiekvienais metais, kai Lietuva patenka į finalą, spaudoje pasirodo straipsniai apie „istorinį pasiekimą“. Bet tai neturėtų būti tikslas – tai tik pirmas žingsnis. Jei save laikome šalimi, kuri gali kurti įsimintiną muziką, į finalą turėtume žiūrėti kaip į duotybę. O tada jau kalbėti apie tai, kas mūsų dainą gali paversti pergale.
Tam reikia ne vien gero atlikėjo. Reikia profesionalios komandos, aiškios vizijos, šiek tiek laisvės nuo komisijų skonio ir galbūt mažiau bandymų „pataikyti į Euroviziją“, o daugiau bandymų sukurti kažką, kas iš tikrųjų būtų mūsų.
Nes tik tada, kai būsime drąsūs ne tik dainoje, bet ir sprendime, „Eurovizijos“ scena mums bus ne tik svajonė. Ji gali tapti mūsų. Ir tai ne utopija – tai tik dar neišnaudota galimybė.
