Vatikanas pirmadienį patvirtino, kad mirė popiežius Pranciškus, pirmasis Lotynų Amerikos kilmės Romos katalikų bažnyčios vadovas. 88 metų sulaukęs pontifikas buvo išgyvenęs sunkią dvipusę pneumoniją, o jo valdymo laikotarpis liks prisimenamas dėl įtampos, susiskaldymo ir pastangų keisti senas bažnyčios tradicijas.
Po popiežiaus Pranciškaus mirties verta pažvelgti į vieną svarbiausių jo pontifikato bruožų – siekį įtraukti kiekvieną kataliką į Bažnyčios gyvenimą, kad visi jaustųsi laukiami, mylimi ir išgirsti.
Per dvylika metų trukusį vadovavimą Pranciškus suformavo naują požiūrį, kuris į Bažnyčios gyvenimą įnešė precedento neturinčių pokyčių.
Sinodiškumo kelias: kvietimas „eiti kartu“
Popiežiaus Pranciškaus ypatingas dėmesys sinodiškumui ryškiausiai atsiskleidė per Šešioliktąjį eilinį Vyskupų sinodą, kurio sesijos vyko 2023 ir 2024 metais Vatikane. Šis procesas buvo ilgalaikis ir plataus masto, į jį įtraukti katalikai iš viso pasaulio, nuo vyskupijų iki paprastų bendruomenių.
Taip pat skaitykite:
- Mirė popiežius Pranciškus, pasaulį apėmė gedulas
- Kas iš tikrųjų priima svarbiausius sprendimus po Popiežiaus mirties?
- Kas taps naujuoju Katalikų Bažnyčios vadovu?
Buvo siekiama tikro atviro dialogo – net jei reikėjo pripažinti nesutarimus, svarbiausia buvo klausytis ir būti kartu. Šis sinodas buvo grindžiamas atviromis diskusijomis prie apskrito stalo, leidžiančiomis kiekvienam dalyviui išsakyti savo mintis be baimės.
Popiežius ne kartą pabrėžė, kad Bažnyčia turi tęsti šį sinodinį kelią kaip ilgalaikį, nuolat augantį procesą.
Naujas etapas: nuo Sinodo prie Bažnytinės Asamblėjos
2025 metų kovo mėnesį, gydydamasis Romos „Gemelli“ ligoninėje nuo dvišalės pneumonijos, popiežius oficialiai pradėjo naują etapą – palydėjimo procesą, kuris baigsis Bažnytine Asamblėja 2028 metais.
Tai nebus naujas sinodas, o įgyvendinimo fazė baigto trejų metų Sinodo proceso pagrindu.
Ankstesni sinodai ir jų įtaka
Per savo pontifikatą Pranciškus vadovavo ir kitiems svarbiems sinodams: apie šeimą (2014–2015 metais), apie jaunimą (2018 metais), apie Amazonijos regioną (2019 metais).
Šių susitikimų vaisiais tapo apaštalinės paraginimai, kurie iki šiol yra svarbūs Bažnyčiai:
- „Amoris Laetitia“ – apie šeimą, kviečiantis šeimas gyventi tikėjime ir meilėje, nepaisant gyvenimo iššūkių.
- „Christus Vivit“ – kreipimasis į jaunimą, skatinantis jaunus žmones ieškoti gyvenimo prasmės su Kristumi.
- „Querida Amazonia“ – dokumentas apie Amazoniją, raginantis saugoti aplinką ir vietinių tautų kultūrą.
Pirmą kartą – moterų balsavimas sinode
Viena iš esminių naujovių buvo leidimas moterims balsuoti sinodo Generalinėje Asamblėjoje – tai žingsnis, apie kurį anksčiau net nebuvo svarstoma.
Sesuo Nathalie Becquart tapo pirmąja moterimi, kuri, paskirta Sinodo sekretoriato pavaduotoja, turėjo balsavimo teisę.
Sinodas dėl Amazonijos: rūpestis mūsų bendrais namais
Popiežiaus Pranciškaus rūpestis aplinkosauga ypač išryškėjo per Amazonijos sinodą. Jis priminė pasauliui, kad Amazonija – tai „žalioji planetos plaučių sistema“ ir kad jos niokojimas kelia pavojų visam pasauliui.
Šis rūpestis buvo dar labiau išreikštas jo aplinkosauginėje enciklikoje „Laudato Si’“ ir vėliau išleistoje apaštalinėje paraginime „Laudate Deum“.
Klausymas Šventosios Dvasios balso
Popiežius Pranciškus visada pabrėžė, kad Bažnyčios pokyčiai turi būti vedami klausantis Šventosios Dvasios, o ne pasaulietinių madų ar spaudimo.
Jam rūpėjo ne tiek reakcijos ar kritika, kiek tikėjimas, kad Bažnyčia turi būti gyvas, besikeičiantis organizmas, jautrus laiko ženklams, bet ištikimas Evangelijai.
Per savo pontifikatą popiežius Pranciškus ne tik žengė žingsnius link didesnio Bažnyčios atvirumo ir įtraukties, bet ir sukūrė tvirtus pamatus, kad Bažnyčia būtų pasirengusi klausytis ir keistis ateityje. Jo dėmesys sinodiškumui, aplinkosaugai, jaunimui ir šeimai išliks kaip viena ryškiausių jo palikimo dalių.
