Vatikanas pirmadienio rytą patvirtino, kad mirė popiežius Pranciškus, pirmasis Lotynų Amerikos kilmės Romos katalikų bažnyčios vadovas. Jo pontifikatas, trukęs daugiau nei dešimtmetį, buvo paženklintas tiek viltingų permainų, tiek aštrių vidinių krizių.
Pranciškus dažnai laužė tradicijas, siekė atviresnės, paprastesnės Bažnyčios vizijos ir nevengė kalbėti apie skaudžiausias šių laikų temas.
Jam mirus būnant 88 metų, daugelis prisimena ne tik jo pastangas artinti Bažnyčią prie žmonių, bet ir jo asmeninį paprastumą, kuklumą bei ištvermę sveikatos išbandymuose. Pranciškus ne sykį buvo gydytas dėl kvėpavimo problemų, o neseniai jam buvo diagnozuota sunki dvipusė pneumonija.
„Mieli broliai ir seserys, su dideliu liūdesiu pranešu apie mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus mirtį“, – paskelbė kardinolas Kevinas Farrellas per Vatikano televizijos kanalą. „Šį rytą, 7 valandą 35 minutės, Romos vyskupas Pranciškus sugrįžo pas Tėvą.“
Pasak Vatikano atstovų, popiežius mirė Casa Santa Marta svečių namuose, vietoje, kurioje gyveno nuo pat savo išrinkimo 2013 metų kovą. Tai kukli rezidencija šalia Šv. Petro bazilikos, pasirinkta sąmoningai, atsisakant prabangių Apaštališkųjų rūmų apartamentų.
Popiežius iškeliavo antrojo aukšto kambaryje, kuris jam buvo tapęs jaukiais namais. Pranciškaus mirtis įvyko vos dieną po to, kai jis pirmą kartą nuo kovo 23 dienos pasirodė viešumoje. Per Velykas, Šv. Petro aikštėje, atviroje popiežiaus mašinoje, jis sveikino minią, dalino šypsenas ir palaiminimą, pirmą kartą nuo Kalėdų.
Tai buvo širdį veriantis vaizdas – trapus, bet ryžtingas Pranciškus, sveikinantis pasaulį paskutinį kartą.
Vatikano spaudos tarnyba pranešė, kad popiežiaus kūnas bus pašarvotas karste pirmadienį, 20 valandą vietos laiku. Spaudos tarnybos vadovas Matteo Bruni teigė besitikintis, kad vakare, atlikus visas būtinas formalias procedūras, bus oficialiai paskelbta mirties priežastis.
Jorge Mario Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi 2013 metų kovo 13 dieną. Jo išrinkimas nustebino daugelį – argentinietis kardinolas, žinomas dėl jautrumo socialinei nelygybei ir dėmesio vargšams, buvo laikomas outsideriu tarp galimų kandidatų.
Nuo pat pirmųjų dienų jis demonstravo kitokį vadovavimo stilių: vengė pompastikos, atsisakė įsikelti į Apaštališkuosius rūmus ir pasirinko bendruomenišką gyvenimą Casa Santa Marta svečių namuose, pabrėždamas, kad kuklumas ir artumas žmonėms jam yra esminiai.
Per daugiau nei dešimtmetį Pranciškus tapo balsu, kuris kritikavo pasaulinę nelygybę, gynė migrantus, kalbėjo apie aplinkosaugą, drąsiai kėlė LGBTQ bendruomenės klausimus ir siekė moterų vaidmens Bažnyčioje stiprinimo. Nors susilaukė ir aštrios kritikos iš konservatyvių sluoksnių, jo pastangos atnaujinti Bažnyčią atvėrė duris daugeliui žmonių, kurie anksčiau jautėsi esantys nuošalyje.
Popiežiaus Pranciškaus gyvenimas buvo neatsiejamas nuo drąsos būti kitokiu – būti tuo, kuris renkasi artumą vietoj galios, paprastumą vietoj prabangos, atvirumą vietoj baimės. Jo palikimas liks ilgam – tiek Bažnyčios viduje, tiek pasaulio širdyse.
