Kartais užtenka pažiūrėti į žmogų ir aišku, kad jam viskas kažkaip einasi tarsi savaime. Nei jis laksto dėl dėmesio, nei giriasi, bet vis tiek šalia jo jauku. Tokie žmonės atrodo užtikrinti, ramūs, bet kartu nestovi vietoje. Jie sugeba gyventi gerai ne todėl, kad turi milijoną eurų ar tobulą figūrą, o todėl, kad turi tam tikrą vidinį stuburą.
Psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad gyvenimo kokybė dažnai priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo to, kaip žmogus į jas reaguoja. Kai kurie elgesio modeliai tiesiog veda link geresnio gyvenimo. Ne per vieną dieną ir ne su stebuklinga tabletėle, bet nuosekliai. Yra žmonių, kurie intuityviai tą daro, o kiti tai gali išmokti sąmoningai.
Čia kalba ne apie pozityvumą ar žvilgsnį į saulę. Net ne apie produktyvumą ar ritualus. Tai – įpročiai, kurie nekrenta į akis, bet ilgainiui tampa pagrindu, ant kurio laikosi geras, stabilus ir ramus gyvenimas.
Jie nematuoja savo vertės pagal kitų žmonių nuomonę
Tokie žmonės nesikabina nei prie pagyrimų, nei prie kritikos. Jie nesistengia visiems patikti ir net nebijo būti nepopuliarūs. Tai nereiškia, kad jiems nerūpi aplinkiniai – jiems rūpi, bet ne taip, kad imtų prarasti save. Psichologai tai vadina vidine orientacija.
Tai gebėjimas remtis į savo vertybes, o ne į išorinius vertinimus. Toks žmogus net ir suklydęs nepraranda savivertės, nes žino, kad klaidos yra normalus procesas, o ne asmeninės nesėkmės įrodymas. Kai tau nebereikia būti tobulas kitų akyse, atsiranda vidinė laisvė. Būtent ji ir padeda kurti tokį gyvenimą, kuris tau tinka, o ne tą, kuris tinka aplinkiniams.
Jie moka būti vieni ir nebijo tylos
Skamba paprastai, bet šiandien tai jau beveik prabanga. Žmonės dažnai bijo tylos, todėl jungia foninį triukšmą, slenka per ekranus, kalba vien tam, kad būtų garsas. Tie, kurie gimę gerai gyventi, tylos nebijo. Jie sugeba pabūti su savimi. Ne todėl, kad nieko daugiau nėra, bet todėl, kad jiems tai tinka.
Tokie žmonės nesiblaško. Jie gali atsisėsti, pagalvoti, pasitikrinti savo nuotaiką ar priimti sprendimą be išorinės panikos. Tai sukuria ramų foną, kurio reikia ne tik psichinei sveikatai, bet ir tam, kad gyvenimas netaptų bėgimu be krypties. Tyla yra vieta, kur gimsta tikri sprendimai. Kai ją toleruoji, tampi mažiau priklausomas nuo išorinio triukšmo ir išmoksti klausytis, ne tik kalbėti.
Jie nesivaiko vien tik gerų emocijų
Visi norim jaustis gerai, bet problema atsiranda tada, kai tai tampa privalomu tikslu. Tie žmonės, kurie moka gyventi gerą gyvenimą, leidžia sau jaustis įvairiai. Jei liūdna – nebėga. Jei pikta – nemeluoja sau, kad viskas gerai. Tai vadinama emociniu raštingumu.
Gebėjimas priimti visas emocijas, o ne tik tas, kurios atrodo gražesnės. Tokie žmonės rečiau nugrimzta į vidinį konfliktą, mažiau slopina jausmus, todėl jų gyvenimas nesikaupia kaip burbulas, kuris vieną dieną sprogsta. Geram gyvenimui reikia ne tik džiaugsmo, bet ir ramybės žinant, kad gali išbūti viską: ir džiaugsmą, ir nuovargį, ir nerimą. Tai nėra silpnumas, tai – branda.
Jie nesureikšmina to, ko negali pakeist
Yra žmonių, kurie kiekvieną nesklandumą priima kaip signalą, kad kažkas ne taip. Yra ir kitų – tų, kurie sugeba pasakyti sau „na ir kas“ ir grįžti prie to, ką darė. Tokie žmonės gyvena su mažiau įtampos, nes jie netiki, kad viskas visada turi eiti pagal planą. Psichologijoje tai vadinama tolerancija neapibrėžtumui.
Gebėjimas nepanikuoti, kai nėra atsakymo. Gebėjimas išbūti nežinioje, kol išaiškės. Tokie žmonės nešvaisto jėgų beprasmiam nervinimuisi ir dėl to turi daugiau energijos svarbiems dalykams. Gyventi gerą gyvenimą reiškia ne tai, kad viskas klostosi gerai, o tai, kad žinai, kaip elgtis, kai nesiseka.
Jie moka atsiriboti nuo to, kas sekina
Šie žmonės neturi poreikio būti visur. Jie atsirenka informaciją, su kuo bendrauti, ką skaityti ir kiek laiko praleisti prie ekrano. Tai nėra griežtas asketizmas, tai tiesiog sąmoningas pasirinkimas. Jie jaučia, kada reikia pailsėti nuo žinių, socialinių tinklų ar net žmonių.
Ne todėl, kad bijo ar bėga, bet todėl, kad supranta, jog jų dėmesys yra ribotas išteklius. Jeigu jis išsibarsto visur, niekur nebelieka tikrumo. Toks santūrumas nėra šaltumas. Tai yra prioritetų suvokimas. O tai leidžia kurti gyvenimą, kuris nėra priklausomas nuo išorinio triukšmo.
Jie kasdien daro mažus pasirinkimus sąmoningai
Dideli sprendimai atrodo svarbiausi, bet būtent maži veiksmai formuoja gyvenimo kokybę. Tie, kurie gyvena gerą gyvenimą, ne laukia, kol viskas susitvarkys, o patys kiekvieną dieną renkasi. Ką valgyti, kaip pradėti rytą, ar verta atsakinėti į kiekvieną žinutę iškart. Tai nėra perfekcionizmas, o paprastas, gyvas buvimas.
Jie nestumia dienos vien tam, kad ji praeitų. Jie jos nelaužo į pusryčius, pietus ir vakarienę, bet kiekvienoje dalyje bando būti šiek tiek sąmoningesni. Psichologai sako, kad savijauta dažniausiai gerėja ne tada, kai kažkas pasikeičia iš išorės, bet tada, kai žmogus ima būti šiek tiek labiau su savimi, kasdien ir net per smulkmenas.
