Dr. Mikkelio – Holgerio Stranderio Sindingo vadovaujami tyrimai įžiebė naują šviesą į geriausio žmogaus draugo istoriją ir parodė, kad mūsų prijaukinti šunys gali būti daug senesni, nei kada nors manėme.
Jau daugelį metų mokslininkai žinojo, kad šiuolaikiniai šunys kilo iš Eurazijos vilkų, tačiau kada ir kur tai įvyko, vis dar lieka genealoginė paslaptis. Taigi daktaro Sindingo komanda ištyrė šuns iš Sibiro Žochovo archeologinės vietovės genomą, datuojamą maždaug prieš 9500 metų.
„Iš tikrųjų tikėjausi, kad rasime kokį nors naminių šunų pirmtaką“, – sakė jis.
Vietoj to jie rado, kad dabartiniai šiaurės šunys ir Žochovo šuo kilę iš tos pačios šakos. Tai reiškia, kad visi šunys turėjo diversifikuotis anksčiau. Dėl jų išvadų dabar turime tikslią šunų diversifikacijos datą, kuri įrodo, kad kai kurios veislės yra kilusios iš beveik 9500 metų senumo rūšies.
Viena iš pirmųjų kilusių veislių? Grenlandijos šuo – storaplaukis su užsirietusia uodega šunelis iš Arkties tundros, kurį dabar žinome kaip seniausią šunų veislę.
„Šunų giminės genealoginio medžio atšaka, kuriai priklauso įvairių tipų haskiai ir malamutai, atsiskyrė nuo kitų šunų maždaug prieš 9500 metų, palyginti su labrapudeliu, kuris veisle tapo tik 1989 metais“ – paaiškina mokslininkas.
Grenlandijos šunys yra įdomi veislė, kurios istorija augo kartu su inuitų kultūra Šiaurėje. Ši veislė atsirado Beringo jūros regione mažiausiai prieš 2 tūkst.metų, o į Grenlandiją atkeliavo maždaug po 1 tūkst.metų. Inuitai, pradėję migruoti iš Sibiro į arktinius dabartinės Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos regionus, su savimi atsivežė šunis, iš kurių vėliau išsivystė Grenlandijos šunys, haskiai ir malamutai.
9,5 tūkst. metų senumo šuo iš vietovės, kurioje yra seniausių pasaulyje rogių liekanų, turi artimus bendrus protėvius su šiuolaikiniais arktiniais šunimis. Visgi, Grenlandijos šuo yra genetiškai artimiausias šiai senovinei veislei.
Komandos tyrimai taip pat atskleidė įdomios informacijos apie veislės prisitaikymą prie gyvenimo Arktyje, pavyzdžiui, apie gebėjimą klestėti maitinantis daug riebalų turinčiu maistu. Tai juos taip pat sieja su Arkties inuitų ir tūlų tautomis, kurios su savo tarnybiniais šunimis tūkstančius metų išgyveno medžiodamos ir valgydamos daug riebalų turinčius jūrų žinduolius, pavyzdžiui, ruonius ir banginius.
„Vienas didžiausių rudojo ir baltojo lokio skirtumų yra tas, kad baltasis lokys turi specifinį genetinį prisitaikymą valgyti daug riebalų. Beveik lygiai tokį patį prisitaikymą matome ir seniesiems rogių šunims“, – sako daktaras Sindingas.
Jis taip pat pažymėjo, kad ši veislė prisitaikiusi ypač gerai reguliuoti kūno temperatūrą šaltuoju metų laiku ir bėgti bei traukti roges esant mažai deguonies.
Ir nors šias savybes galėtume labiau sieti su vilkais, įdomu tai, kad daktaras Sindingas sako, jog jų tyrimas įrodo, kad šie šunys yra atskira klasė. Mokslininkai taip pat palygino Žochovo šuns DNR su dar senesniu kanidu – Sibiro pleistoceno vilku, gyvenusiu maždaug prieš 33 tūkst. metų.
„Kartu su šiuolaikinių vilkų ir prijaukintų šunų genomais komanda atskleidė, kad, kaip bebūtų keista, senieji rogių šunys per pastaruosius 9500 metų nebuvo susikryžminę su pilkaisiais vilkais, priešingai nei kitų veislių šunys. Tai, kad Grenlandijos roginių šunų genome neaptinkama vilkų genetikos pėdsakų, rodo, kad arba hibridai neišgyveno, arba buvo kažkokia priežastis, dėl kurios žmonės jų neveisė“ – teigė dr. Sindingas.
Bet kokiu atveju šie santykiai su mūsų keturkojais draugais gali padėti suprasti, kaip ankstyvosios kultūros visame pasaulyje vertino gamtos pasaulį, ir suteikia užuominų apie tai, kada tam tikros kultūros prijaukino šunis ir įsitvirtino labiau žemdirbių vaidmenyse.
Kitos labai senos šunų veislės – Centrinės Afrikos basendži, kuris buvo pavaizduotas maždaug 6 tūkst. metų prieš mūsų erą piešiniuose Libijos urvuose, japonų akita inu ir saliukis, kuris buvo gerbiamas senovės Egipte ir laikomas kaip karališkasis augintinis.
