Lietuvoje maistas vis dar suprantamas kaip ritualas, o ne tik kūno maitinimas. Daugelis vaikystėje buvo mokomi, kad pietų lėkštėje visko turi būti po truputį – bulvės, mėsa ir, žinoma, padažas. Dar pridėk agurką ar raugintą kopūstą šone. Kuo įvairesnis vaizdas lėkštėje, tuo maistas laikytas maistingesniu.
Ilgus metus niekam net nekilo klausimų, ar viskas, kas patenka į vieną valgymą, tikrai dera tarpusavyje. Mitybos įpročiai buvo perduodami iš kartos į kartą. Močiutės virė barščius su grietine, mamos kepė kotletus su bulvėmis, o vakare visi dar pasidalindavo kefyro stikline. Tai buvo įprasta, net savaime suprantama.
Tačiau šiandien vis dažniau girdime, kad tai, ką valgėm dešimtmečius, ne visada buvo geriausia mūsų virškinimui ar bendrai savijautai. Dauguma žmonių net neįtaria, kad kai kurie įprasti deriniai gali trukdyti pasisavinti naudingas medžiagas arba lėtinti virškinimą. Kalbama ne apie dietas ar kalorijas, o apie tai, kaip tam tikri maisto produktai veikia vieni kitus valgant kartu.
Baltymai ir krakmolai vienoje lėkštėje
Vienas dažniausių derinių ant lietuviško stalo – mėsa su bulvėmis arba ryžiais. Abu šie produktai turi skirtingus virškinimo poreikius. Mėsa, kuri yra baltymas, virškinama skrandžio rūgštyje. Krakmolingas maistas, toks kaip bulvės ar ryžiai, virškinamas šarminėje terpėje. Kai šie du komponentai susitinka vienu metu, virškinimo sistema turi dirbti dvigubai.
Tai nereiškia, kad mėsa su bulvėmis taps nuodais. Tačiau dažnas toks derinys gali apsunkinti skrandį. Žmogus jaučia mieguistumą po valgio, sunkumo jausmą ar net pilvo pūtimą. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tokie signalai, tai paprasčiausias organizmo bandymas pasakyti, kad tam tikri produktai kartu jam netinka.
Šiandien vis dažniau rekomenduojama mėsą valgyti su daržovėmis, ypač lapinėmis. Jos padeda sureguliuoti skrandžio rūgštingumą, lengvina virškinimą ir neduoda to nemalonaus akmens pojūčio pilve. Krakmolingus produktus galima palikti kitam valgymui arba derinti su švelnesniais baltymais, pavyzdžiui, ankštiniais.
Vaisiai po valgio – malonumas, kuris kainuoja
Vaisiai dažnai valgomi kaip desertas. Atrodo visiškai natūralu užbaigti pietus obuoliu, apelsinu ar bananais. Tačiau vaisiai skrandyje skyla labai greitai. Jei jie patenka į jau pilną skrandį, kuriame virškinama mėsa ar kiti sudėtingi produktai, jų skaidymas sustoja. Vaisiai ima rūgti, o tai sukelia pilvo pūtimą ir fermentaciją.
Nemažai žmonių skundžiasi, kad vaisiai nebetinka skrandžiui. Tačiau dažniausiai problema ne pačiuose vaisiuose, o tame, kada jie suvalgomi. Geriausias laikas jiems, kai skrandis tuščias, bent valanda prieš pagrindinį valgymą. Tada jie pasisavinami efektyviai, suteikia energijos ir nekelia jokių nepatogumų.
Kai kurie dietologai net teigia, kad vaisiai po sočių pietų yra viena dažniausių lėtinio virškinimo sutrikimų priežasčių, apie kurias niekas net nepagalvoja. Juk atrodo, kad valgai sveikai, bet skrandis vis tiek burzgia ar verčia vartoti virškinimo tabletes.
Pienas su viskuo – o gal geriau su niekuo?
Kefyras vakarienei, pienas prie sausų pusryčių ar net pienas su šaltibarščiais – tai dalis lietuviško stalo. Tačiau pienas, nors ir naudingas savo sudėtimi, virškinasi lėtai. Sumaišytas su kitais produktais jis apsunkina bendrą virškinimo eigą. Tai nereiškia, kad reikia jo atsisakyti, bet vertėtų jį vartoti atskirai nuo pagrindinių patiekalų.
Ypač problematiškas yra pieno ir baltymų derinys. Pavyzdžiui, pienas su žuvimi, mėsa ar kiaušiniais. Organizmas turi dirbti ilgai, kad išskaidytų šį mišinį, todėl atsiranda mieguistumas ar net silpnas pykinimas. Tai dar labiau jaučiama žmonėms, kurie jautrūs laktozei arba turi silpnesnį virškinimą.
Kai kurių šaltinių duomenimis, net ir pieno produktai tarpusavyje ne visada dera. Pavyzdžiui, jogurtas su varške ar kefyras su sūriu. Kiekvienas jų turi skirtingą rūgštingumo lygį, todėl patekę į tą pačią terpę gali trukdyti vienas kitam pasisavinti. Todėl pietų lėkštėje reikėtų vengti dėti viską, kas šaldytuve balta ir rūgšti.
Ar reikia viską keisti?
Geros žinios tokios, kad nieko nereikia daryti drastiškai. Maisto derinimo principai nėra griežta taisyklė, bet jie gali padėti suprasti, kodėl po kai kurių valgių jautiesi gerai, o po kitų – sunkiai. Svarbiausia stebėti save ir ieškoti savo organizmo reakcijų.
Jei po valgio dažnai jauti mieguistumą, pilvo pūtimą, rėmenį ar kitus diskomforto požymius, gali būti, kad problema slypi ne maiste kaip tokiame, bet tame, kaip jis derinamas. Kartais vien to pakanka, kad pagerėtų ne tik virškinimas, bet ir bendra savijauta.
Mitybos įpročiai formuojasi lėtai ir keičiasi dar lėčiau. Tačiau visada galima pradėti nuo mažų žingsnių. Pakeisti ne viską iš karto, o išbandyti kelis patarimus, kurie gali virsti geru įpročiu. Net ir mūsų močiutės, jeigu būtų žinojusios tai, ką žinom mes dabar, gal būtų į sriubą nedėjusios grietinės. Ar bent jau būtų ją pasilikusios kitam kartui.
