Nuodingas pavydo kirminas

Nagingas vyriškis, sandėliuke susimontavęs telefoninių pokalbių sekimo „stotį“… Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės. Neabejojame, kad bent vieną panašų pavyzdį buvote sutikę ir realybėje. Dar labiau norėtųsi tikėti, kad tas pavyzdys buvote ne jūs pats.

 

Tikriausiai būtų sunku rasti žmogų, nė karto gyvenime nejautusį pavydo. Ypač jei kalbėsime apie poros santykius. Vis dėlto, kada šis jausmas yra sveika ir normali reakcija, o kada tampa liguista manija? Daugelio žmonių patirtis liudija, kad ši riba labai slidi ir lengvai peržengiama.

Pavydas paprastai slepia nepasitikėjimą savimi, savininkiškumo jausmą ir perdėtą troškimą bet kokia kaina pelnyti partnerio dėmesį bei palankumą. Pasidavęs šiam jausmui, žmogus liaujasi džiaugtis gyvenimu ir ima nuolat bijoti, kad savo antrajai pusei yra nepakankamai patrauklus ar įdomus. Negana to, taip kenkdamas ne tik sau, bet ir kitam.

 

Vis didėjanti baimė neretai aptemdo sveiką mąstymą ir pastūmėja į iracionalius veiksmus. Praradęs savitvardą, pavyduolis ima knaisiotis po asmeninius partnerio daiktus, tikrinti jo mobilųjį telefoną, skaityti laiškus, kas pusvalandį atakuoti kitą įkyriais skambučiais, o kartais, įsijautęs į Seklio Morkos vaidmenį, netgi persekioti niekuo dėtą mylimąjį ar mylimąją.

Su analogiška problema susidūrė ir dvidešimt penkerių metų Monika. Žvelgiant iš šalies, ji labai simpatiška ir išsilavinusi mergina, turinti draugų, pakankamai gerai apmokamą darbą ir įdomių pomėgių. Trumpai tariant, tikrai ne nuobodi pilka pelytė, tyliai tūnanti kampe ir bijanti pažvelgti kitiems į akis.

 

Prieš dvejus metus, viename draugų vakarėlyje, Monika susipažino su Rimantu. Pažintis netruko peraugti į rimtus jausmus. Po kelių mėnesių pora nusprendė apsigyventi kartu. Iš pradžių viskas klostėsi gerai. Po darbo grįžę namo abu gamindavo valgį, aptardavo dienos įspūdžius arba su vyno taure jaukiai įsitaisydavo priešais televizorių. Savaitgaliais laukdavo susitikimai su draugais, išvykos į gamtą, pasivažinėjimai dviračiais arba romantiškas ir ramus pasisėdėjimas dviese.

 

Nepaisant visko, ilgainiui Monikos viduje pradėjo vis dažniau kirbėti pavydo jausmas. Keisčiausia tai, kad jos vaikinui tikrai nebuvo galima priskirti mergišiaus, plevėsos, geriausio merginų draugo ar vakarėlių liūto etikečių. Rimantas atsakingai dirbo mėgstamą darbą, nesikratė namų ruošos darbų, buvo dėmesingas ir atidus. Jis visada atvažiuodavo pasiimti mylimosios, kai ši susitikdavo pasėdėti su draugėmis, be progos nustebindavo ją staigmenomis ir nešykštėdavo komplimentų.

 

Vis dėlto Monikai ėmė kliūti tai, kad jos vaikinas „pernelyg“ maloniai bendrauja su bendromis pažįstamomis ar savo bendradarbėmis, pasako kitoms merginoms nuoširdų komplimetą arba pasisiūlo nuvežti draugo žmoną į oro uostą. Kiekvienas malonus Rimanto gestas merginai ėmė atrodyti kaip potencialus pavojaus signalas.

Tiek ji, tiek Rimantas dirbo miesto centre, todėl Monika vis dažniau sugalvodavo priežastį užsukti pas mylimąjį į darbą arba kas pusvalandį paskambindavo jam „svarbiu reikalu“. Per pietų pertrauką ji įsitaisydavo šalia vaikino darbovietės esančioje kavinėje ir pro langą intensyviai stebėdavo biuro įėjimą, tikėdamasi pričiupti „nusidėjėlį“ įvykio vietoje. Baigusi darbą žvalgybą tęsdavo savo automobilyje.

 

Kadangi seklio praktika nedavė jokių rezultatų, slaptųjų tyrimų tarnyba buvo įsteigta ir namuose. Nutaikiusi progą, mergina puldavo kraustyti draugo kišenes ir tikrinti mobilųjį telefoną. Radusi jame nepažįstamus numerius, bandydavo prisiskambinti, o išgirdusi atsiliepiant moterišką balsą, puldavo į isteriją. Rimanto pasiaiškinimai, kad tai buvo įmonės klientė, negelbėdavo. Kaip ir įrodinėjimai, kad po darbo buvo užsukęs tik į parduotuvę.

 

Galiausiai įtampa poros santykiuose tapo nebepakeliama. Nenuostabu, kad pasikeitė ir pats Rimantas. Iš pradžių stengęsis rodyti draugei dar daugiau dėmesio, jis pavargo, pasidarė irzlus ir nervingas. Vaikinui pasidarydavo silpna vien nuo minties, kad grįžus namo teks iškęsti dar vieną kvotą. Jis vis dažniau ėmė vakaroti su kolegomis, o savaitgaliais prisijungti prie bičiulių, žaidžiančių futbolą. Tuo tarpu Monika grimzdo į dar gilesnį košmarą.

 

Ledai pajudėjo tik tada, kai merginos sesuo primygtinai pareikalavo suimti save į rankas. Geriausia su specialisto pagalba. Tiesa, iš pradžių užsiėmimai vyko labai sunkiai. Monika buvo nervinga, kaltino aplinką ir visą vyrų giminę, o skatinama pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, puldavo į isteriją ir netgi agresiją.

 

Vis dėlto po kelių užsiėmimų mergina surado drąsos pažvelgti į savo vidų ir įvardyti, kodėl jos pavydas tapo toks nevaldomas. Turbūt nereikia nė sakyti, kad nusimesti kaukes ir pripažinti savo skaudulius bei baimes buvo ne pati lengviausia užduotis.

Tie, kuriems nesvetimas polinkis pavyduliauti, savo poziciją neretai bando pateisinti argumentu: pavydas — tai rekacija, kurią manyje išprovokuoja aplinkinio pasaulio įvykiai arba tam tikro asmens veiksmai.

 

Daugelis psichologų vieningai paneigia šį teiginį tvirtindami, kad pavydo jausmą sukelia ne išoriniai veiksniai, o mes patys. Žinoma, paprastai savo gyvenimo neleidžiame negyvenamoje saloje ir esame glaudžiai susiję su aplinka bei kitais žmonėmis. Šie dalykai veikia mus, o mes veikiame juos. Nepaisant to, protu ir sąmoningumu esame apdovanoti ne tam, kad aklai ir instinktyviai reaguotume į aplinkos dirgiklius, o tam, kad adekvačiai įvertintume situaciją ir priimtume kaip galima konstruktyvesnius sprendimus.

 

Specialistai sutaria, kad esminė pavydo priežastis yra savivertės stoka ir nepasitikėjimo savimi jausmas. Žmogus, gerai žinantis savo stipriąsias bei silpnąsias puses, bus mažiau linkęs liguistai pavydėti. Savo vertės jis neskubės sieti su aplinkinių nuomone ir simpatijomis. Tuo tarpu pavyduoliui kitų pritarimas bus toks pat būtinas, kaip vanduo keliautojui per dykumą.

 

Pavydas visada reiškia, kad žmogus abejoja savo patrauklumu. Šalia to pradedama abejoti ir partnerio jausmais. Galiausiai atsiranda vis stiprėjanti baimė prarasti mylimą žmogų. Vis dėlto neveltui teigiama, kad norint mylėti kitus, pirmiausia reikia pamilti save.

Geriausia priemonė apsisaugoti nuo nesveiko pavydo — pozityvus savęs vertinimas ir pasitikėjimo savimi ugdymas. Menkindami save ir manydami, kad kiti yra gražesni, protingesni, sumanesni ar kūrybingesni, žmonės galiausiai patiki, kad yra nieko verti ir ima abejoti, kad kas nors iš tiesų galėtų juos mylėti. Vadinasi, esminė problema slypi ne „žavioje“ kolegėje ar kolegoje, o paties pavyduolio galvoje.

 

Įveikti giliai įsišaknijusį pavydą iš tiesų labai sunki užduotis. Nepaisant to, būtina suvokti, kad savo mintis valdome mes patys. Pasitelkę valios pastangas, pamažu galime pakeisti savo požiūrį ir atverti duris naujai gyvenimo kokybei.

 

Kovojantiems su pavydu, psichologai siūlo įgyvendinti trijų žingsnių programą. Pirmiausia įsisąmoninkite, kad pagrindinis pavydo kaltininkas yra ne jūsų partneris ar aplinkiniai žmonės, o jūs pats. Tai jūsų galvoje gimsta nepagrįstas nepasitikėjimas ir nuogąstavimai.

 

Antra, imkite labiau pasitikėti savimi. Blaiviai įvertinkite savo silpnybes, tačiau kur kas labiau akcentuokite privalumus. Tik tada, kai patikėsite, kad esate verti meilės, nustosite abejoti kitų jausmais. Nuolat bijodami, kad partneris susiras geresnį variantą, tik užkirsit kelią jausmų augimui. Verčiau pamąstykite, kodėl jūsų antroji pusė turėtų vertinti būtent jus.

 

Trečias svarbus žingsnis — tapkite savarankiškesni ir labiau nepriklausomi. Užsiimkite mėgstama veikla, vieni išeikite susitikti su draugais, pradėkite mokytis ko nors naujo. Darykite tai, kas jums keltų teigiamas emocijas ir neleistų paskęsti beprasmiuose prisigalvojimuose. Galų gale, jūsų partneriui taip pat bus maloniau bendrauti su žmogumi, mokančiu džiaugtis gyvenimu. Žinoma, jei jo paties negraužia nuodingas pavydo kirminas…