„Esu interseksualus – mano organizmas negamina testosterono“, – toks atviras Eurovizijos laureato Salvadoro Sobralio pasidalijimas pernai sukėlė diskusijų bangą Europoje. Lietuvoje apie interlytiškumą kalbama vos puse lūpų, nors statistika rodo, kad beveik 2 proc. žmonių gimsta su biologiniais požymiais, kurie neatitinka įprastų lyties standartų. Anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkės Deimantės Juščiūtės, visuomenės žinių stoka stumia interlyčius asmenis į visuomenės užribį.
„Lietuvoje visuomenės žinios apie interlytiškumą vis dar itin ribotos, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė D.Juščiūtė. Nors žmogaus teisių diskusijose ši tema ima skambėti dažniau, anot pašnekovės, dauguma žmonių vis dar nėra susidūrę su aiškia ir tikslinga informacija šiuo klausimu. – Tai sukelia rimtų problemų: visuomenės supratimo stoka lemia interlyčių asmenų stigmatizaciją ir diskriminaciją.“
„Pasaulio sveikatos organizacija interlytiškumą apibrėžia kaip biologinę įvairovę – kai žmogus gimsta su anatominėmis, chromosominėmis ar hormoninėmis savybėmis, neatitinkančiomis tradicinių vyro ar moters lyties apibrėžimų“, – aiškina D.Juščiūtė.
Jos teigimu, tarptautinės organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad ankstyvos chirurginės intervencijos į interlyčių vaikų kūnus be jų sutikimo yra žmogaus teisių pažeidimas: „Lietuvoje apie interlytiškumą dažniausiai kalbama tik LGBTQ+ žmogaus teisių kontekste, tačiau viešojoje erdvėje vis dar vyrauja dezinformacija ir stereotipai. Interlytiškumas dažnai painiojamas su translytiškumu ar seksualine orientacija, o tai rodo ne tik žinių trūkumą, bet ir klaidingų prielaidų įsitvirtinimą.“
Olimpinių žaidynių pamokos
Tai ypač išryškėjo praėjusių Paryžiaus olimpinių žaidynių metu. Alžyro boksininkei Imane Khelif įveikus italę Angela Carini, žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėjo naujienomis: „Translytis ringe sumušė moterį“, „Vyriški smūgiai pravirkdė italę“, „Brutalus susidorojimas su moterimis“. Žiniasklaidoje tuomet kalbėta ir apie translytiškumo, ir interlytiškumo sąvokas, tačiau alžyrietė tapatybės niekada nekomentavo.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Miglė Kolinytė „Lietuvos sveikatai“ pabrėžė, kad žiniasklaida, kuri tokiose situacijose turėtų nešti atsakomybę ir rodyti pagarbą žmogaus tapatybei, pasielgė priešingai – paskleidė klaidinančią informaciją ir suskaldė visuomenę. „Tai lėmė liūdinančią ir nerimą keliančią situaciją – pasipylė į translyčius, interlyčius žmones ir net visą LGBTQ+ bendruomenę nukreipta neapykantos bei pašaipių komentarų banga“, – teigė M.Kolinytė.
Tarptautinis olimpinis komitetas patvirtino, kad I.Khelif atitiko dalyvavimo žaidynėse taisykles, o jos lytį nurodo pasas. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė patikslino: „Alžyrietė nėra translytė moteris, ji yra cis moteris, kuri gimė mergaite, ir jos pase visada buvo pažymėta, kad ji moteris.“
Natūrali biologinė įvairovė
Tarp interlyčių žmonių – Holivudo ir muzikos žvaigždės: Elliotas Page’as, Samas Smithas. Pernai apie savo interlytiškumą paskelbė ir Eurovizijos nugalėtojas portugalas Salvadoras Sobralis. „Vieną dieną pajutau, kad virstu moterimi: skaudėjo krūtis, veidas tapo apvalesnis ir ant kūno visai neturėjau plaukų, – interviu tinklalaidėje „Watch.TM“ atviravo dainininkas. – Esu interseksualus, nes mano organizmas negamina testosterono.“
Pasak D.Juščiūtės, visuomenei sunku suprasti, kad interlytiškumas – ne patologija ar sutrikimas, bet natūrali biologinė įvairovė. Tradicinis binarinis požiūris į lytį – kad egzistuoja tik dvi „teisingos“ lyties kategorijos: vyrai ir moterys – yra giliai įsišaknijęs tiek visuomenėje, tiek teisinėje ir medicininėje praktikoje.
„Žmonėms sunku priimti, kad ne visi asmenys atitinka įprastus lyties standartus. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti moteriškas lytines ląsteles, bet vyriškas chromosomas arba būti su dviem lytinių organų požymiais – tai dažnai laikoma anomalija, kurią reikia „ištaisyti“,“ – aiškina Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė Deimantė Juščiūtė.
Anot Lygių galimybių kontrolierės B.Sabatauskaitės, interlytiškumo terminas apibūdina asmenis, gimusius su biologiniais lytiniais požymiais, kurie „neatitinka tipinės binarinės vyro ir moters kūno sampratos“. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro duomenimis, pasaulyje yra apie 1,7 proc. žmonių, turinčių interseksualių bruožų: nuo fiziologinių požymių, reprodukcinių organų ar jų dalies turėjimo iki kais kuriais atvejais didesnio testosterono arba estrogeno kiekio.
Reikalingos permainos
PSO bei JTO ne kartą yra kritikavusios priverstines chirurgines intervencijas į interlyčių vaikų kūnus, kurios atliekamos be jų sutikimo, siekiant „normalizuoti“ jų lytinius požymius. Tokios intervencijos, anot D.Juščiūtės, pažeidžia teisę į kūno neliečiamumą ir gali sukelti fizinių bei psichologinių traumų visam gyvenimui.
„Medicininės intervencijos į interlyčių vaikų kūnus be jų sutikimo dažnai suvokiamos kaip būtinos, o tai atspindi visuomenės nesupratimą apie teisę į kūno neliečiamumą ir savarankišką sprendimų priėmimą, – pabrėžia Instituto teisininkė. – Interlytiškumo tema turėtų būti įtraukta į lytinį ugdymą mokyklose, aiškinant, kad biologinė įvairovė egzistuoja ir yra normali. Medicinos ir psichologijos specialistai turėtų gauti išsamesnį išsilavinimą apie interlytiškumą, įskaitant etišką požiūrį į interlyčių vaikų kūno autonomiją ir prievartinių chirurginių intervencijų žalą. O Lytinio ugdymo programos turėtų apimti diskusijas apie teisę į kūno neliečiamumą ir savarankišką sprendimų priėmimą.“
Pasak pašnekovės, svarbu į diskusiją įtraukti visas visuomenės grupes ir sukurti aplinką, kurioje interlyčiai asmenys jaustųsi priimti ir gerbiami.
„Būtina įtraukti interlytiškumą į diskriminacijos draudimo įstatymus ir užtikrinti apsaugą darbo, sveikatos priežiūros ir švietimo srityse“, – teigia D.Juščiūtė.
„Žiniasklaida ir populiarioji kultūra turėtų kurti pozityvius interlytiškumo atvaizdus, pateikti realias interlyčių asmenų patirtis. Svarbu skatinti interlyčių asmenų balsus viešojoje erdvėje – interviu, dokumentiniai filmai, straipsniai padėtų mažinti stigmatizaciją ir keisti stereotipus.“
Tiek pat svarbu kurti interlyčių asmenų paramos grupes, skatinti tarpusavio palaikymą ir prieigą prie sveikatos bei psichologinės pagalbos.
