Susitikę su pažįstamais neretai pasamprotaudavom, kad žmonių gyvenime atsiranda vis mažiau vietos spontaniškumui ir ryžtui įgyvendinti savo svajones. Pavyzdžiui, intensyviai pakeliauti po pasaulį. Ne dvi atostogų savaites, bet devynis mėnesius arba net metus.
Mąsčiau, ar etiška imtis tokios temos, kai daugelio šalies gyventojų buitį vis dar slegia masyvi sunkmečio letena. Juk panašūs sumanymai kainuoja tikrai nemažai. Vis dėlto ramybės nedavė klausimas, ar finansinis aspektas visada yra tai, kas neleidžia pasiduoti iš pirmo žvilgsnio beprotiško sumanymo žavesiui.
Neįprastas sprendimas
Vakarų šalyse gana populiaru padaryti pertrauką tarp skirtingų pakopų studijų arba ilgesniam laikui atsikvėpti nuo darbų. Skirti dvejus metus kelionėms po pasaulį arba savanoriavimui kitoje šalyje. Įvairių tarptautinių organizacijų atsiradimas paskatino tokių iniciatyvų sklaidą ir Lietuvoje. Vis dėlto dažniausiai tarp studentiško amžiaus žmonių.
Kadangi daugelis aplinkinių savo gyvenimą planuoja pagal griežtą formulę „mokykla, studijos, darbas, šeima, namas, vaikai“, neleisdami sau nė truputėlio nukrypti į šoną ir padaryti ilgesnės pertraukos, buvo labai smalsu pakalbinti pažįstamų porą, prieš gerą mėnesį grįžusią iš beveik metus trukusios kelionės po Pietų Ameriką.
Pietietiški įspūdžiai
Vienuolika mėnesių, praleistų už Lietuvos ribų ir keturiolika šalių. Tokia Viliaus ir Ritos „ekspromto“ statistika. „Žinau keletą žmonių, kurie ilgesniam laikui buvo išvykę į Pietryčių Aziją. Kodėl pasirinkot būtent Pietų Ameriką?“, klausiu. „Iš pradžių ir mus labiau traukė tavo minėtas regionas. Galvojom, kad būtų smagu apkeliauti dalį Azijos ir Okeaniją. Paskui pasvarstėm, kad jau esam buvę Indijoj ir Tailande, o Rita kaip tik intensyviai mokėsi ispanų kalbos. Vieną vakarą susėdom ir nusprendėm: skrisim į Pietų Ameriką. Beje, dėl kelionės trukmės jau buvom apsisprendę, abejojom tik dėl vietos“, pasakoja Vilius.
„Anksčiau visiškai nejutau traukos Pietų Amerikai, bet kai mokiausi ispanų kalbos, turėjau dėstytojų ir iš Meksikos, ir iš Argentinos. Iš jų daug sužinojau apie tų šalių kultūrą ir papročius. Kartą pakalbėjom su Vilium ir pamanėm — įdomus regionas. Be to, šiek tiek moku kalbą, neprapulsim“, prisimena Rita.
Kaip ir visiems kitiems, man taip pat smalsu išgirsti bent keletą gyvų įspūdžių. Ir teigiamų, ir neigiamų. „Įsiminė nuostabi gamta, žmonės, šurmuliuojantis didmiesčių chaosas, senosios ir kolonijinės kultūrų samplaika. Apima labai keistas jausmas, kai supranti, kad čia pat teka visiškai skirtingi gyvenimai. Ir tas, kurį galima pamatyti rodant per muilo operas, ir tas, kurį randi fantasmagoriškuose Markeso kūriniuose“, pasakoja Rita.
„Keliaudamas supratau, kad, nepaisant visų sunkumų, Lietuvoje gyvenimas yra tikrai gražus. Ten daug kur pamatai, kad žmonės tiesiog kvėpuoja nesaugumo jausmu. Istorijos, kurias matom žiūrėdami „Dievo miestą“ (filmas apie žiaurų Brazilijos sostinės Rio de Ženeiro priemiesčių gyvenimą — aut.past.) yra tikros. Darosi graudu, kai matai, kaip vakarietiškos civilizacijos daigai vis labiau skverbiasi į senųjų vietos genčių kasdienybę“, — prisiminimais dalijasi Vilius.
Dėl darbo nesibaimina
Ne mažiau norisi sužinoti, kaip Viliui su Rita sekėsi tvarkyti įvairius su kelione susijusius praktinius reikalus. Nujaučiu, kad teko atlaikyti ir nemenką psichologinį spaudimą. Tad kam reikėtų nusiteikti planuojant tokią avantiūrą?
„Nusiteikti tam, kad sužinoję jog išeini iš neblogai apmokamo darbo, visi sukios pirštą prie smilkinio“, juokiasi Vilius. „Jei rimtai, daugelis mūsų draugų yra stereotipų nesuvaržyti žmonės. Kiek kitaip reagavo tėvai ir giminės. Visi baisėjosi: juk krizė, ar visai išprotėjot? Juk nebe pienburniai“, — pasakoja jis.
Trumpai apie darbus. Prieš išvykdamas į Pietų Ameriką, Vilius dirbo vienoje reklamos agentūroje. Kaip pats sako, būtent sunkmetis ir pakoregavo daugelį planų. Pamatęs, kad etatų mažinimas gresia absoliučiai visiems darbuotojams, jis nusprendė išeiti pats. Trumpai tariant, palaukti geresnių laikų ir prasmingai išnaudoti santaupas bei laisvą laiką. Kiek kitoks Ritos atvejis. Ji dirba laisvai samdoma vertėja, todėl seniai yra įpratusi pati planuotis savo darbo grafiką. „Tiesiog nusprendžiau padaryti pertrauką. Beje, kai buvom apsistoję vieno pažįstamo namuose Salvadore (Brazilija — aut.past.), porą dienų sėdėjau prie kompiuterio ir verčiau ES dokumentus“, — juokiasi Rita.
Šiek tiek surimtėjęs, Vilius sako: „Žmonės visą gyvenimą laikosi įsitvėrę dalykų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo patvarūs. Bet kada gali prarasti darbą, santaupas, netgi šeimą. Aš nenoriu gyventi nuolat ko nors bijodamas. Mums abiems dar nėra nė trisdešimties metų, mes dar neturime ir artimiausiu metu neplanuojame vaikų. Tad kada daugiau, jei ne dabar?“
Paklaustas ar nė kiek nesibaimina dėl to, kad liko be pastovaus darbo, Vilius numoja ranka: „Tikrai jį susirasiu. Jei ne šiandien, tai rytoj. Vieni per darbus nemato dienos šviesos, tuo tarpu aš investuoju į pažinimą. Mano turtas — įspūdžiai ir idėjos. Iš patirties galiu pasakyti, kad būtent jos atnešė ir daugiausia materealinės naudos“.
Automobilis ar kelionė?
Kai atsargiai pasiteirauju, kiek išleido šiam malonumui, Vilius atsako: „Nei daug, nei mažai — maždaug dvejų metų santaupas.“ Tada priduria: „Žinai, man juokinga, kai žmonės už keturiasdešimt tūkstančių perka automobilį, bet pradeda alpti išgirdę, kad maždaug tiek mums atsėjo beveik metai Pietų Amerikoje. Mes kas mėnesį lygiai pusę pajamų atidedam kelionėms. Už kitą pusę mokam mokesčius, gyvenam ir pramogaujam. Kartais būna, kad kažko atsisakom, bet juk tai normalu“.
Tęsdami kalbą apie pinigus, abu pripažįsta, kad viskas būtų kitaip, jei tektų nuomotis butą arba mokėti įmokas bankui. Vilius ir Rita gyvena nedideliame tėvų dovanotame bute. „Prieš išvažiuodami svarstėme, ką su juo daryti. Neketinom nuomoti buto, todėl iš pradžių buvom numatę sumą jo išlaikymui. Vėliau sužinojom, kad vienas pažįstamas ieško buto nuomai. Pasitarėm ir nusprendėm, kad pasiūlę savąjį ne tik išvengsim bereikalingų išlaidų, bet ir gausim šiokių tokių pajamų. Jos tikrai labai pravertė“, — pasakoja Rita.
Pabaigai teiraujuosi, ar aistringų keliautojų pora patartų kitiems pasekti jų pėdomis. „Niekada niekam įkyriai nepatarinėjam ir labai pykstam, kai tą daro kiti“, — juokiasi Vilius su Rita. Tačiau vis tiek palinki kiekvienam suprasti, ko jis nori iš tikrųjų. Ir nebijoti to noro įgyvendinti. Net jei jis atrodo utopiškas. Toks, kaip metai Pietų Amerikoje.
