Siauri antakiai, paslaptingas žvilgsnis, pasitikėjimą savimi bylojanti laikysena, lūpose arba tarp pirštų smilkstanti cigaretė ir ekscentriškumu dvelkiantys vyriški drabužiai – tokia iš senų nespalvotų fotografijų į mus žvelgia vokiečių kino žvaigždė ir dainininkė Marlene Dietrich.
Visiems laikams įsirašiusi į kino ir pasaulio istoriją, ji tapo nemariu femme fatale simboliu ir pirmąja vokiete, padariusia svaiginančią karjerą Holivude. M. Dietrich buvo ne tik viena ryškiausių savo laikmečio stiliaus ikonų, bet ir maištingos dvasios menininkė, laužiusi biurgeriškos visuomenės ir moralės normas.
Nuo smuiko iki aktorystės
Marie Magdalene Dietrich gimė 1901 m. Berlyno priemiestyje Šioneberge (vok. Schöneberg). Jos tėvas buvo policijos leitenantas, o motina kilusi iš pasiturinčios berlyniečių šeimos, valdančios laikrodžių gamyklą. Būsimoji garsenybė turėjo dvejais metais vyresnę seserį.
Šeimos rate mergaitė buvo vadinama Lena. Sulaukusi vienuolikos, ji „sulipdė“ abu savo vardus ir pasivadino Marlena. M. Dietrich mokėsi mergaičių mokykloje, vėliau studijavo smuiką Veimare ir Berlyne, tačiau dėl riešo traumos buvo priversta atsisakyti muzikantės karjeros. Mergina nuo paauglystės domėjosi teatru, todėl nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę ir tapti aktore.
M. Dietrich praėjo atranką Nacionaliniame Vokietijos teatre ir tapo jo statiste. Tuo pat metu ji mokėsi ir Berlyno vaidybos mokykloje. 1922 m. būsimoji žvaigždė debiutavo kine ir suvaidino filme „Tokie yra vyrai“ (vok. „So sind die Männer“). Filmuodamasi trečiajame filme, aktorė susipažinosu savo būsimuoju vyru Rudolfu Sieberu, su kuriuo pragyveno ilgiau nei penkiasdešimt metų ir susilaukė vienturtės dukters Marios Elisabeth.
Išsvajotasis Holivudas
Reikšmingas lūžis M. Dietrich karjeroje įvyko tada, kai 1930 m. ji suvaidino Lolą Lolą austrų kilmės režisieriaus Josepho von Sternbergo filme „Žydrasis angelas“. Iki tol nelabai kam žinoma aktorė buvo pasirodžiusi keliolikoje nebylių kino juostų, kuriose įkūnijo koketes, dramatiškas herojes, pasileidėles, komiškas storžieves arba aukštuomenės damas.
Po šio filmo M. Dietrich išplaukė į plačiuosius vandenis ir įsitvirtino Holivude. Ji pasirašė kontraktą su kino kompanija „Paramount Pictures“ ir gavo pagrindinį vaidmenį to paties režisieriaus filme „Marokas“ (angl. „Marocco“), už kurį buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia metų aktorė.
Po „Maroko“ M. Dietrich suvaidino dar penkiuose J. von Sternbergo filmuose. Iš jų didžiausio populiarumo ir komercinės sėkmės sulaukė 1932 m. pasirodęs „Šanchajaus ekspresas“ (angl. „Shanghai Express“). 1936 m. aktorė atmetė nacistinės Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso pasiūlymą filmuotis Vokietijoje statomuose filmuose. Kino žvaigždei buvo žadami dideli honorarai ir galimybė laisvai pasirinkti scenarijus, tačiau ji liko filmuotis Amerikoje. 1939 m. M. Dietrich priėmė JAV pilietybę ir ėmė remti nacių persekiojamus Vokietijos emigrantus.
Antrojo pasaulinio karo metais aktorė demonstravo viešą nepritarimą Hitlerio vykdomai politikai ir šou programa rėmė Amerikos armiją. M. Dietrich tuomet pareiškė: „Jei negaliu kovoti kaip vyras, būsiu kuo arčiau fronto kaip daininkė“. Savo politinę laikyseną ji įvardijo kaip elementarų padorumą, kuriam nebuvo likę vietos nacistinėje Vokietijoje. Nenuostabu, kad „prarastajai“ tėvynainių kartai ji tapo išdavike ir iki pat šių dienų prieštaringai vertinama persona.
Femme fatale
Tačiau palikime politiką ir dar kartą grįžkime į filmavimo aikštelę. Nes būtent ten, bendradarbiaujant su J. von Sternbergu, gimė ta M. Dietrich, kuri vėliau tapo nesenstančiu fatališkos moters simboliu.
„Žydrojo angelo“ režisierius pats skrupulingai rūpinosi naujai atrastos žvaigždės įvaizdžiu. Kadangi filmuojant pirmąjį filmą, M. Dietrich dar buvo rubensiškų formų, J. von Sternbergas pasirūpino, kad ją suptų kuo storesni antro plano aktoriai. Tokiu būdu buvo „užmaskuoti“ nepageidaujami garsiosios vokietės kilogramai. Galybė optinių ir šviesos efektų, naudotų ir vėlesniuose filmuose, pamažu galutinai suformavo erotiškos, nepasiekiamos bei paslaptingos moters vaizdinį.
Nemažiau svarbų vaidmenį suvaidino ir elegantiški vyriški drabužiai. Kuriais, žinoma, vilkėjo ne kas kitas, o M. Dietrich. Ir nors šiandien Amerikos vardas daugeliui asocijuojasi su laisvės ir demokratijos sąvokomis, 4-ajame dešimtmetyje ten vyravo griežtos moralinės normos. Būtent todėl moteris, vilkinti juodu fraku („Marokas“), tuo metu buvo didžiulė provokacija. M. Dietrich personažė tapo nenuspėjamos lyties atstove, traukiančia tiek vyrų, tiek moterų žvilgsnius. Puritoniška visuomenė pasipiktino dar labiau, kai žvaigždė vyriškais drabužiais ėmė puoštis ir už kino aikštelės ribų.
Marlene ir fotoobjektyvas
J. von Sternbergas griežtai kontroliavo ne tik filmavimo eigą, bet ir viešai publikuojamas M. Dietrich nuotraukas. Režisierius netgi yra pasakęs, kad Marlene – tai jis pats. Kylanti aktorė greitai perėmė žaidimo taisykles ir taip pat pasišventė savo įvaizdžio kūrimui. Ji netruko įsisąmoninti, kad tai, kokia ji pasirodo viešumoje, yra ilgalaikis ir pagrindinis vaidmuo, reikalaujantis sunkaus ir nuosekliai apgalvoto darbo.
M. Dietrich žinojo, kaip turi atrodyti jos nuotraukos ir buvo pasiryžusi valandų valandas trunkančioms fotosesijoms. Šalia jos visada stovėdavo jos ūgio veidrodis ir sukiodavosi garsiausi to meto fotografai, privalantys įgyvendinti iki smulkmenų suplanuotą viziją. Reiklumas meninių fotografijų kokybei ir siužetams lėmė tai, kad M. Dietrich atvaizdas iki pat šių dienų liko geidulingumo, rafinuotos elegancijos ir paslaptingos moters metafora.
Alinančio įdirbio pareikalavusį įvaizdį aktorė puoselėjo iki pat gyvenimo pabaigos. Paskutiniais gyvenimo metais – tiesiog nebesirodydama viešumoje ir nebeleisdama savęs fotografuoti. M. Dietrich tik neprieštaravo, kad visuomenei būtų girdimas jos balsas. Stiprus, emocingas ir skambantis tarsi iš kito pasaulio. Tačiau, kaip yra prasitaręs amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway’us, jo užteko, kad tavo širdis būtų sudaužyta.
