Jau kurį laiką Lietuvoje ekologija tampa vis aktyvensnė ir populiaresnė. Rūšiavimo konteineriai, jau trejus metus vykstanti akcija „Darom“, kuri tapo visuotiniu ekologijos pavyzdžiu, ekologiniai produktų skyriai prekybos centruose.
Ekologija taip pat neaplenkia ir pramogų. Tad viena iš jų yra velokinas. Kas tai? Velokinas – tai dviračių kinas, varomas žmogaus raumenų jėga.Pasidomėjome, kaip ir kodėl gimė ši idėja. Tad pakalbinome velokino idėjos savininką Joną Dovydėną.
– Na, tai kaip kilo Velokino idėja?
Idėja, kaip ir dauguma jų, gimė iš žemiškų dalykų. Ilgo žiemos periodo, kuomet dviračių nuoma „Velo-city“ miega žiemos miegu ir iš nemažų elektros sąskaitų, kurias visgi reikia apmokėti. Visa tai sudėjus į krūvą ir pridėjus kino teatrui „Pasaka“ ir dviračių meistrų „Veloklinika“ entuziazmą, ir rėmėjų palaikymą gauname Velokiną.
– Kodėl būtent kinas?
Geras klausimas, nes tą pačią įrangą galima naudoti ir kitur. Žemės ūkyje gal nelabai, bet miesto pramogoms tai tikrai. Kinas reikalauja maksimalaus dėmesio, norisi jį pažiūrėti iki galo, kuomet kitos atrakcijos labiau trumpalaikės. Na ir žinoma kino teatro „Pasaka“ atvirumas ekologiniams projektams turėjo lemiamos reikšmės nesiblaškyti tarp variantų.
– Kokiu principu veikia Velokinas?
Dviračio galinis ratas yra įtvirtinamas specialiam stove, taigi pakimba ore ir niekur nenuvažiuoja, bei tvirtai stovi. Galinio rato padanga ir kamera prieš tai yra nuimama, o jų vietoje dedamas diržas, kuris suka mašininį generatorių ir taip veikia kiekvienas dviratis atskirai. Generuojama elektra laidais teka į vieną akumuliatorių, iš kurio per srovės keitiklį pajungiama į vaizdo projektorių. Projektorius rodo filmą.
– Kiek žmonių dalyvavo pirmoje premjeroje?
Apie 80.
– Kaip žmonės pasitiko šią naujovę?
Dauguma išgirdę, kad reikės minti kine – išsigąsta, kad negalės ramiai sėdėti ir žiūrėti filmo, o turės viso seanso metu prakaituoti. Taip pat baiminosi, kad minti bus labai sunku. Tai nebuvo pats lengviausias užsiėmimas, tačiau savanorių minančių dviračius netrūko, jie pakeisdavau pavargusius, o į paskutinius seansus jau susirinkdavo ir daugiau žiūrovų nei į pirmuosius. Nepatenkintų žiūrovų nebuvo, nors dviračiai kėlė ir garsą ir šurmuliavo besikeičiantys minantieji.
– Kol kas seansų nebuvo labai daug. Tai buvo eksperimentas ar ir toliau tęsite šią veiklą? O gal jau turite kitų sumanymų?
Buvo 6 seansai, po kurių turėjome dar 2. Vienas jų buvo ne kinas, o garso kolonėlės pajungimas prie dviračiais generuojamos srovės. Pavyko ir dabar planuojame sudalyvauti ekologiškame šokių vakarėlyje, kur elektrą generuos dviračiais, o taip pat vasarą planuojame pratęsti bendravimą ir su kino teatru „Pasaka“.
Šiuometinė akcija „Darom 2010” pradžiugino ne tik dideliu būriu žmonių, tačiau ir ekologiška vakaro programa. Teatro, kino ir muzikos muziejaus kiemelyje vykęs velokino seansas pritraukė nemažai žmonių.
Turėjau puikią galymybę išbandyti velokiną ir aš. Na,nepasakyčiau, kad tai labai lengva pramoga. Tačiau sporto megėjams, tai vieni juokai. Minti buvo ganėtinai sunku, sulėtinti tempą ar pailsėti nelabai gali, nes jautiesi atsakingas ir už septynis kolegas, kurie taip pat mina. Kuo lėčiau mini, tuo sunkiau jiems. Kuomet pavargsti skambini skambučiu, tuomet ateina tavęs pakeisti.
Savanorių buvo tikrai nemažai, žmonės buvo entuziastingi. Na, o žiūrovai atėję pažiūrėti filmo, daugiau dėmesio skyrė dviratininkams, nei filmui. Tad velokinas, tai pramoga, kurią būtina išbandyti. Ir sportas, ir pramoga. Ar yra tobulesnis derinys?
