Dieną naktį pulsuojantis, daugiau nei 4 milijonų gyventojų istorijas kasdien pasakojantis Berlynas primena didžiulę sceną, siūlančią galybę įvairaus, kiekvieno skoniui priimtino vyksmo. Vietos jame pakanka visiems: solidiems verslo rykliams, ramiai dienas stumiantiems biurgeriams, istorinių vertybių ištroškusioms turistų minioms, kultūrinių renginių sprinteriams, spalvingiems skirtingų tautų atstovams, liberalios miesto dvasios pakerėtiems jauniems menininkams ar homoseksualų poroms.
Šįkart nesiūlysiu aplankyti Brandenburgo vartų, Reichstago ar garsiosios „Unter den Linden“ alėjos, kuriuos kaip ir kitus lankytinus objektus neabejotinai rasite kiekviename kelionių vadove. Juolab, kad žydinčių liepų kvapą ir tikrą miesto dvasią kur kas geriau pajusite pasivaikščioję po kiek labiau nuo centro nutolusias vietas. Todėl pakviesiu pasidairyti po šarmingiausius Berlyno rajonus, meninio veiksmo vietas ir bent trumpam įsilieti į vietinį gyvenimo ritmą.
Menininkų ir jaunų šeimų oazė – Prenzlauer Berg
Berlyno šiaurės rytuose įsikūrusį Prenzlauer Berg pelnytai galima vadinti vienu žaviausių ir charakteringiausių miesto rajonų. Nors jo aukso amžiumi laikomas 10-asis dešimtmetis, išskirtinė šios vietos aura susiformavo gūdžiais Berlyno sienos laikais.
Nepaslaptis, kad socialistinėje VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) menininkai privalėjo paklusti politinei ideologijai ir skleisti jos propaguojamas vertybes. Kaip pasipriešinimas kūrybinės ir žmogiškos laisvės suvaržymui, 8-ojo dešimtmečio pradžioje rytuose pradėjo formuotis alternatyvaus meno judėjimai. Prenzlauer Berg, į kurį ėmė keltis vis daugiau studentų, kūrybinio ir kultūrinio pasaulio atstovų, tapo pagrindiniu jų židiniu.
Daugelis puikių pastatų, esančių šiame rajone, mena XIX a. pab. – XX a. pr. Palyginus su kitomis Berlyno vietomis, per Antrąjį pasaulinį karą tik nedaugelis jų buvo suniokoti arba smarkiai apgadinti. Vis dėlto pastačius sieną, pagrindinės lėšos buvo skiriamos ne senų namų restauravimui, o beveidžių socialistinių kvartalų statybai. Taip šeimos su mažais vaikais persikėlė į patogesnius daugiabučius rajono pakraščiuose, apleistus namus užleisdamos menininkams ir maištingai nusiteikusiems intelektualams. Būtent Prenzlauer Berg griuvėsiuose, bažnyčiose ir metro stotyse įvyko pirmieji alternatyvaus meno pasirodymai, spektakliai ir skaitymai, skelbiantys Rytų berlyniečių nepsitenkinimą esama politine santvarka.
Po sienos griūties į Berlyno rytus persikėlė pagrindinis kultūrinis ir naktinis gyvenimas. Prenzlauer Berg neatpažįstamai išgražėjo ir atgijo. Šiandien jame telkiasi ne tik daugiausia meno ir akademinio pasaulio atstovų, bet ir jaunų šeimų su mažais vaikais. Gatvės ir namų balkonai skendi žalumoje, daugybė mažų parduotuvėlių ir dizaino studijų stebina originalių gaminių gausa, kas antrame žingsnyje įsikūrusios gėlių parduotuvės kviečia pasigrožėti įvairiausių rūšių augalais, o jaukios kavinės, kuriose galima išgerti kavos ir paragauti burnoje tirpstančių pyragaičių su rabarbarais, grasina kaip reikiant suploninti piniginę – vietų, kuriose norėtųsi įsitaisyti ir stebėti nerūpestingą gatvės šurmulį, tiek daug!
Nusprendusiems susipažinti su šiuo rajonu, pasivaikščiojimą siūlau pradėti „Prenzlauer Allee“ stotelėje ir keliauti Aleksanderio aikštės link. Tarp didžiųjų Prenzlauer, Schönhauser ir Kastanien alėjų išsidėsčiusiose mažesnėse gatvėse pulsuoja tikrasis Prenzlauer Bergo gyvenimas. Verta užsukti į kultūros centrą „Kulturbrauerei“, įdomias ekspozicijas rengiantį rajono muziejų bei didžiausią Berlyno sinagogą. Rožių krūmais apsodintame skverelyje šalia seniausio miesto vandens bokšto (vok. Wasserturm) paragaukite parduotuvėje įsigyto saldaus „Werder“ vaisių vyno, o šeštadienį neaplenkite Kollwitz aikštėje vykstančio vietinio turgaus, siūlančio paskanauti šviežių kepinių, sūrių, skrudintų dešrelių ir įsigyti puokštę lauko gėlių, mielų smulkmenų namams ar autorinės juvelyrikos darbų.
Lengvai karščiuojantis Kreuzbergas
Visiškai kitoks gyvenimas verda Kreuzberge. Jei vakarinę rajono dalį žymi tokie reprezentatyvūs kultūriniai objektai, kaip Martin-Gropius-Bau muziejus, Berlyno galerija ar garsusis žydų muziejus, rytinėje jo pusėje ir dūzgiantį bičių avilį primenančioje Oranien gatvėje pasijunti patekęs į kunkuliuojantį tautų ir alternatyvių tipažų katilą. Čionykštis gyvenimas ryškus, aitrus ir nesumeluotai tikras.
Kreuzbergas visais laikais buvo vargingiausias Berlyno rajonas ir daugiau nei 300 metų – pagrindinis imigrantų uostas. XVIII a. į jį kėlėsi prancūzai ir čekai, persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų, XIX – XX a. pr. genami bedarbystės čia prieglobstį rado daugybė rytų Vokietijos ir Lenkijos gyventojų, o nuo 7-ojo dešimtmečio ėmė plūsti atvykėliai iš Pietų ir Rytų Europos, Turkijos, Kubos, Vietnamo ir įvairių Afrikos valstybių. Šiandien imigrantai sudaro apie 30 procentų Kreuzbergo gyventojų.
Pastačius sieną, rajonas atsidūrė Vakarų Berlyne, tačiau liko visiškame jo paribyje. Veikiausiai todėl jame netruko apsigyventi įvairių alternatyvių judėjimų ir subkultūrų atstovai, suklestėjo pirmieji miesto skvotai. Panaši dvasia, tik papildyta daugiakultūriu koloritu, Kreuzberge alsuoja iki šių dienų. Ilgainiui dėl savo specifinės auros ši vieta kaip ir Prenzlauer Berg tapo viena madingiasių Berlyne. Sausakimšos kavinės ir barai, jaukūs knygynai, keistos parduotuvėlės ir spalvinga rajono publika daro ją išskirtine ir nepakartojama. Vis dėlto Kreuzbergui būdinga ne tik gyventojų įvairovė, bet ir dažna jų kaita. Anksčiau ar vėliau žmonės iš jo išsikelia – vieni pasirenka ramesnį gyvenimą ir susiranda būstus geresniuose miesto rajonuose, kiti emigruoja į JAV, treti grįžta į savo gimtuosius namus.
Apsilankius Kreuzberge tiesiog privalu paragauti įvairių šalių patiekalų. Juolab, kad rinktis tikrai yra iš ko. Turkų restoranėliuose verta užsisakyti nepakartojamo skonio kebabų, keptų baklažanų ir artišokų, įdarytų vynuogių lapų, raudonųjų lęšių sriubos ar stiprios turkiškos arbatos. Ką jau kalbėti apie burnoje tirpstančią baklavą su įvairių riešutų įdaru! Vietnamiečių užeigos kviečia išbandyti įvairių rūšių troškinių su stikliniais makaronais bei ryžių karį su kokosų pieno ir aitriosios paprikos padaže plūduriuojančia vištiena, daržovėmis, bambukų ūgliais bei sojų daigais. Tuo tarpu sušių barai pamalonins skrandį kiekvieno, neabejingo šviežiai ir sveikai joponų virtuvei.
Dar vienas smagus dalykas, vertas dėmesio Kreuzberge – tai blusų turgus, kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį vykstantis Maybachufer krantinėje. Į jį berlyniečiai susirenka ne tik pasidairyti įdomių radinių, bet tiesiog smagiai praleisti laiko. Stilingi įvairaus amžiaus pardavėjai siūlo įsigyti įdomių sendaikčių, pabodusių drabužių, savo gamybos papuošalų, muzikinių plokštelių ir net nuodėmės vertų rašomųjų mašinėlių. Už simbolinį mokestį čia galima paragauti ir naminių pyragų, pasiklausyti ne vienos muzikos grupės pasirodymo arba tiesiog paganyti akis į margaspalvę publiką. Reikia pripažinti, kad asortimento įvairove Vilniaus ir Kauno blusturgiai mažai kuo nusileidžia. Tačiau juk svarbiausia pats procesas, ar ne?
Frida, Teotihuakanas ir „Kunsthaus Tacheles“
Pabaigai keletas gerų žinių meno gerbėjams. Jei gatvių ir kavinių šurmulį kuriam laikui nuspręstumėte išmainyti į parodų sales. Tikru įvykiu Europos meno erdvėje verta vadinti meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo darbų retrospektyvą, eksponuojamą Martin-Gropius-Bau muziejuje. Paroda suteikia galimybę išvysti ne tik garsiausius jos darbus, bet ir pirmuosius paveiklus, eskizus, piešinius bei ironiškus koliažus. Gausi nuotraukų galerija leidžia žvilgtelėti į privataus Fridos gyvenimo užkulisius. Pasimėgauti šiuo neeiliniu reginiu galima iki rugpjūčio 9 d. Rekomenduoju!
Liepos 1 d. – spalio 10 d. tame pačiame muziejuje lankytojams duris atvers dar viena paroda iš Lotynų Amerikos. Šįkart tai – įspūdingų istorinių radinių ekspozicija iš mįslingo archeologinio Meksikos miesto Teotihuakano. Pirmą kartą Europoje pristatomi eksponatai leis susipažinti su didingos piramidžių gyvenvietės kultūra, religija ir kasdieniu gyvenimu.
Ieškantiems alternatyvesnių pramogų, primygtinai siūlau aplankyti „Kunsthaus Tacheles“. Per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgadintas buvęs prekybos pasažas 1990 m. tapo milžiniška erdve menininkų dirbtuvėms, parodų salėms ir įvairiems kultūriniams renginiams. Vidiniame pastato kieme taip pat nuolat vyksta judėjimas – čia laiką leidžia vietiniai ir smalsūs turistai, šurmuliuoja viena už kitą keistesnės kavinės, koncertuoja muzikos atlikėjai, o kūrėjai parduoda buityje pritaikomus gaminius. Pavyzdžiui, iš senų šakučių išlenktas apyrankes.
Garsioji berlynietė Marlene Dietrich yra sakiusi: „Aš vis dar turiu lagaminą Berlyne“. Imu nuogąstauti, kad aš – taip pat. Įtariu, kad savąjį ten norės pasilikti kiekvienas, kuriam kultūrinė įvairovė ir laisvės pojūčio prisodrintas oras yra ne siekiamybė, o neišvengiama būtinybė.
