Šiandieniniai telefonai galbūt ir nėra tokie stebinantys, kaip 2010 m. pradžioje, tačiau negalima paneigti, jog jie patobulėjo beveik visose srityse. Patikėkite, tikrai pajaustumėte ženklų skirtumą, atsinaujintumėte savo išmanųjį, kurį pirkote 2011-2012 m., į šiuolaikinį įrenginį. Fotoaparato kokybė, akumuliatoriaus veikimo trukmė, įkrovimo greitis ir ryšio kokybė – tai tik dalis funkcionalumų, kurių progresas maloniai nustebintų.
Tačiau vis dėlto yra keletas ankstyvųjų išmaniųjų telefonų trūkumų, kurias šiuolaikiniai įrenginiai iš esmė išsprendė vartotojams to net nesuvokiant. Netikite? Pateikiame keletą pagrindinių problemų, kurios buvo pašalintos.
1. Geresni OLED ekranai
Ankstesniais laikais OLED ir LCD matricos tarpusavyje ypač konkuravo. Tokiuose prietaisuose, kaip „Samsung Galaxy S“ ir „Samsung Galaxy S2“, buvo naudojami OLED ekranai, o „LG“ ir „HTC“ – LCD. Taip buvo todėl, kad OLED ekranai tuo metu nebuvo patys geriausi ir geidžiamiausi rinkoje dėl turimų trūkumų.
Viena didžiausių ankstyvųjų OLED ekranų problemų – ekrano išdegimas, kuris nulemia bet kurioje ekrano dalyje atsirandantį spalvos, ryškumo pasikeitimą. Neretai vartotojai, turintys senus telefonus su OLED (pvz. „Samsung Omnia 7“), pastebėdavo pagrindiniame ekrane atsiradusį šešėlį. Ir, žinoma, kas gali pamiršti liūdnai pagarsėjusį „Pixel 2 XL“ skandalą? Ekrano išdegimas vis dar pasitaiko ir 2021 m., tačiau dėl technologijų pažangos ir gamintojų sukurtų sprendimų, šis reiškinys pasitaiko rečiau arba nebūna toks akivaizdus.
Kokybė nebuvo stiprioji OLED ekranų savybė, o ypač lyginant su tuo, ką turime dabar – ankstyvieji ekranai buvo gana nuviliantys. Pavyzdžiui, esant tiesioginiams saulės spinduliams, buvo sunku matyti vaizdą. Dabar, kai esame lauke, galime lengvai įskaityti tekstą, matyti vaizdą, nes žiūrėjimo kokybė yra ženkliai geresnė.
Nepaisant to, kad per keletą metų kaina šiek tiek sumažėjo, visgi tai išlieka vienu didžiausių OLED matricų trūkumų. Šiuos ekranus dabar galite rasti nebrangiuose telefonuose, tokiuose kaip „Samsung“, „Xiaomi“.
2. Atmintis, kuri nesulėtėja
Kita problema, kuri buvo būdinga ankstyvosiomis išmaniųjų telefonų eros dienomis, mobiliojo prietaiso veikimo lėtėjimas praėjus keliems mėnesiams ar metams nuo naudojimo pradžios. Tinkamiausias šio proceso pavyzdys – 2012 m. „Google“ ir „Asus Nexus 7“ planšetinis kompiuteris.
„Nexus“ planšetė buvo pristatyta su gana lėta eMMC saugykla (vidine atmintimi), tačiau dar didesnė problema buvo tai, kaip „Android“ platforma valdė „Flash“ atmintinę. Būtent dėl šios priežasties „Android“ mobilieji prietaisai masiškai sulėtėjo. „Google“ nuo „Android“ 4.3 versijos pristatė su saugykla susijusią funkciją „TRIM“, kuri ilgainiui ženkliai pagerino įrenginių našumą.
3. Kontaktų ir duomenų perkėlimas į naują išmanųjį
Pamenate, kai pakeitus mobilųjį, reikėdavo rankiniu būdu perkelti visus savo kontaktus, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie buvo suvesti (rankiniu, į SIM kortelę ar pan.)? Na, tai dar viena ankstyvųjų išmaniųjų problema, kuri buvo įveikta per pastaruosius metus. Dabar prisijungus prie „Google“ paskyros naujame telefone, visi kontaktai sinchronizuojami.
„Google“ paskyros dėka taip pat galite matyti savo elektroninius laiškus, muzikos biblioteką, duomenis esančius „debesyje“, nuotraukas ir kt. Ką daryti, jei norite viską perkelti iš vieno telefono į kitą? Tam yra sprendimų.
Šiandienos „Android“ telefonuose yra funkcija leidžianti per „Google“ paskyrą atkurti atsarginę kopiją naujame prietaise. Jei to nepakanka, „Android“ gamintojai siūlo savo duomenų perkėlimo įrankius, todėl pakeitę išmanųjį galite greitai nusistatyti viską taip, kaip anksčiau. Tiesa, šie metodai nesiūlo tokio sklandaus proceso kaip „Apple“ turimas funkcionalumas, tačiau vis tiek išlieka gana puikūs.
4. Priartintos nuotraukos neturi būti siaubingos
Išmaniųjų telefonų kamerų priartinimas fotografuojant anksčiau buvo prastas, nes mobilieji rėmėsi skaitmeninio priartinimo technologija (t.y. apkirpimu). Jei lygintume su flagmanais, situacija kardinaliai pasikeitė per pastaruosius kelerius metus.
Šiomis dienomis, aukščiausios klasės telefonuose integruoti teleobjektyvai su 2, 3 ar net 5 kartų priartinimu, kurie absoliučiai nugali senuosius. Galite rasti ir mobiliųjų su keliomis priartinimo kameromis: viena skirta nuotraukoms iš arti, kita – visiškai tolimam fotografavimui.
Ne visuose telefonuose galima rasti teleobjektyvą, tačiau daugelis prietaisų be objektyvų šiais laikais taip pat turi geresnes priartinimo galimybes. Taip yra dėl patobulintos hibridinio priartinimo technologijos, tokios kaip „Google Super Res Zoom“ arba „Samsung Hybrid Optic Zoom“. Taip pat „Samsung” ir kiti prekiniai ženklai naudoja aukštos raiškos pagrindines kameras (pvz. nuo 48 MP iki 108 MP), kad užtikrintų geresnį mažo nuotolio priartinimą visų šių taškų dėka.
Tai nereiškia, kad telefonai be specialių teleobjektyvų gali išgauti fantastiškus priartintus vaizdus, tačiau jie tikrai yra geresnių, nei praėjusių metų įrenginiai. Taigi, visiškai įmanoma užfiksuoti kokybiškus kadrus, ir jei mobiliajame nėra teleobjektyvo, pavyzdžiui, su 2 k. priartinimu.
5. Didesnė duomenų saugojimo vieta
Prieš dešimtmetį 8 GB atmintis buvo integruota įprastame išmaniajame, o 16 GB, 32 GB ar 64 GB – skirta flagmanams. Tai nebuvo daug vietos turintys įrenginiai, o daugelyje biudžetinių telefonų vyravo vos 4 GB atmintis. Taigi, nenuostabu, kad duomenų saugojimo vietos trūkumas buvo viena didžiausių ankstyvųjų išmaniųjų problemų.
Šiomis dienomis tai nėra didelis rūpestis, nes gamintojai padidino talpą bei sumažino eMMC ir UFS saugyklų kainas. Tiesą sakant, neretai galima rasti biudžetinių telefonų, kuriuose yra 32-128 GB vietos, pavyzdžiui, „Redmi 9A“ turi 32 GB atminties (kaina ~91 euras), „Samsung Galaxy M12“ – 128 GB (kaina ~181 eurų). Iš tikrųjų šiais laikais tik besivystančioms rinkoms skirti „Android Go“ įrenginiai siūlo integruotą vos 16 GB atmintį.
Kita svarbi priežastis, kodėl telefono atmintis nebėra tokia didelė problema – pradėta naudoti debesies saugykla. „Google Photos“ neseniai atsisakė nemokamos neribotos saugyklos funkcijos, tačiau vis tiek naudotojams siūlo automatinį, sklandų būdą išsaugoti savo nuotraukas ir vaizdo įrašus nemokamoje 15 GB atminties atsarginėje kopijoje. „Google Drive“ talpyklos įkainiai taip pat per metus sumažėjo nuo 5 dolerių per mėnesį už 100 GB iki 2 dolerių bei debesies saugykla tapo plačiau naudojama dėl nedidelės kainos.
Taip pat, šiais laikais nuotraukos ir vaizdo įrašai užima mažiau vietos išlaikant tą pačią kokybę. Taip yra dėl naudojamų HEVC ir HEIF dokumentų formatų, kurie suglaudina didelės raiškos kadrus ir vaizdo įrašus, kad pastarieji užimtų mažiau atminties. Populiarieji „YouTube“ ir „Instagram“ taip pat palaiko HEVC.
6. HDR režimo fotografija
Dar viena ankstyvųjų išmanių telefonų problemų buvo HDR (aukšto dinaminio diapazono) režimo fotografavimas. HDR veikimo principas tas, jog sujungiamas daugiau nei vienas kadras, fiksuotas skirtingomis ekspozicijomis, kad būtų gautas plataus dinaminio diapazono vaizdas. Jei tiksliau, būtent dėl šio proceso galima išryškinti detalę tamsiausiose vaizdo srityse, kartu neprarandant elementų ryškiausiose vietose ir atvirkščiai.
Deja, ankstyvųjų išmaniųjų kamerų HDR ilgą laiką buvo labai nepatikimas. Taip buvo, nes kameros ir procesoriai negalėjo pakankamai greitai užfiksuoti ir sujungti kelių kadrų, nesukurdami papildomo šešėlio. Būtent „šešėliavimas“ 2010 m. pradžioje buvo pagrindinė HDR nuotraukų problema.
2010 m. viduryje HDR buvo atnaujintas dėl į rinką naujai išleidžiamų telefonų, tokių kaip „Galaxy S5“. Būtent šie mobilieji suteikė galimybę realiuoju laiku fotografuoti HDR ir taip išgauti nuostabius rezultatus be „šešėliavimo“ ar susiliejimo. Tokie gamintojai kaip „Samsung“, „Google“ šiais laikais HDR funkciją iškart nustato kaip numatytą, kad nuotraukų kokybė būtų geresnė, o fotografavimo greitis praktiškai netgi nepasikeičia lyginant su standartiniu režimu.
7. Greitai ir tiksliai veikiantys pirštų antspaudų skaitytuvai
Anksčiau norintys apsaugoti savo telefono turinį nuo pašalinių akių, buvo reikalaujama privesti kiekvieną kartą atrakinant įrenginį suvedinėti PIN kodą ar susikurtą atrakinimo piešinį. Tai nebuvo itin patogūs būdai patekti į mobilųjį, tačiau, jei tai trukdė naudotis – visus saugumo reikalavimus buvo galima išjungti.
Nors ir neveikė taip sklandžiai kaip dabar, 2011 m. kai kurie telefonai jau turėjo pirštų antspaudų skaitytuvus, pavyzdžiui, „Motorola Atrix“. Technologijoms sparčiai tobulėjant, 2021 m. šimtai milijonų išmaniųjų jau turi ne tik atrakinimą piršto antspaudu, tačiau ir veido atpažinimo funkciją. Pirštų antspaudų skaitytuvai integruoti ir kai kuriuose pigiuose telefonuose, kurių vertė iki 150 eurų, pavyzdžiui, „Moto E“ ir „Nokia 2.4“.
Vienas didžiausių privalumų, jog šiandieniniai pirštų atspaudų jutikliai yra labai tikslūs ir greiti. Net jei antspaudas pridėtas netiksliai, jis atpažįstamas ir įvyksta atrakinimas. Šie skaitytuvai taip pat gali būti naudojami ne tik atrakinant telefoną, tačiau ir jungiantis programose, internetiniuose puslapiuose ar norint atsidaryti apsaugotą dokumentą.
Apžvelgus išmaniųjų telefonų problemas, kurios iš esmės buvo išspręstos, galbūt yra ir kitų priimtų sprendimų, kurių mes net nesuvokėm? Pasidalinkite savo įžvalgomis!
