Jei kada nors bandėte iš esmės sutvarkyti sodą, tikriausiai žinote, kad tarp žolėje paskendusių vijoklių ir senų šaknų neretai pasitaiko dužusių keramikos šukių ar seniai pamirštų statulėlių. Tačiau vienai porai toks „žaidimas į archeologus“ netikėtai virto tikru atradimu.
Iš pradžių marmurinis akmuo su lotynišku įrašu, kuriame buvo ir frazė „mirusiųjų dvasioms“, galėjo pasirodyti kaip masinės gamybos sodo dekoracija, skirta suteikti aplinkai šiek tiek „istorinio svorio“.
Vis dėlto antropologei Daniellai Santoro, gyvenančiai su vyru Aaronu Lopezu istoriniame name Naujojo Orleano Carrolltono rajone, pusiau žemėje įstrigęs akmuo sukėlė rimtų įtarimų. Kurį laiką moteris net baiminosi, kad jie galėjo aptikti seno kapo liekanas.
„Tai, kad užrašas buvo lotyniškas, tikrai privertė mus sustoti ir susimąstyti, – pasakojo Santoro. – Pamatai kažką tokio ir pagalvoji: ‘Gerai, tai nėra eilinis daiktas.’“
Užuot numojusi ranka, Santoro kreipėsi į specialistus. Įrašą tyrė Tulane universiteto archeologė Susann Lusnia ir Naujojo Orleano universiteto antropologas D. Ryanas Gray’us, kurie atradimu pasidalijo ir su kitais kolegomis.
Netrukus mokslininkai suprato, kokį radinį pora aptiko.
Lotyniškas tekstas prasideda žodžiais Dis Manibus – „mirusiųjų dvasioms“. Tai itin dažna dedikacija romėniškuose antkapiuose. Romėnų laidojimo tradicijoje tokiais žodžiais būdavo pradedami kapų įrašai, skirti pagerbti mirusiųjų dvasioms, o tūkstančiai tokių užrašų iki šiol išlikę visoje buvusioje Romos imperijoje.
Tolesnis vertimas atskleidė, kad akmuo skirtas Romos kariui, trakui, vardu Sekstas Kongenijus Veras (Sextus Congenius Verus). Antkapį, kaip nurodyta įraše, užsakė jo įpėdiniai Atilijus Karas (Atilius Carus) ir Vetijus Longinas (Vettius Longinus). Tekste rašoma, kad karys mirė būdamas 42-ejų, po 22 metų tarnybos kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų iki tos dienos, kai Santoro ir Lopezas aptiko paminklą apžėlusiame sode, už tūkstančių kilometrų nuo jo pirminės vietos.
Įdomu tai, kad mokslininkams šis akmuo nebuvo visiškai nežinomas. XX a. pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip vienas iš Nacionalinio Civitavekjos archeologijos muziejaus (Italija) eksponatų. Būtent šiame uostamiestyje antkapis kadaise stovėjo nedidelėse kapinėse.
Antrojo pasaulinio karo metais, 1943–1944 m., muziejus buvo smarkiai apgriautas sąjungininkų bombardavimo. Daugybė artefaktų buvo sunaikinta arba išblaškyta. Kaip ir daugelyje Europos vietų, karo veiksmai, bombardavimai ir plėšikavimas lėmė, kad nesuskaičiuojama gausybė kultūros vertybių dingo be žinios ir iki šiol laikomos prarastomis.
Šis antkapis buvo vienas iš tų eksponatų, kurie po karo oficialiai įtraukti į dingusiųjų sąrašą. Vėliau, sulyginus muziejaus archyvuose išlikusius tikslius paminklo matmenis, paaiškėjo, kad jie visiškai sutampa su akmens, rasto Santoro ir Lopezo sode, išmatavimais.
Ne mažiau intriguoja ir pati akmens kelionės istorija – kaip jis iš karo nusiaubtos Italijos atsidūrė ramioje Naujojo Orleano priemiesčio gatvėje.
Buvusi Carrolltono namo savininkė Erin Scott O’Brien prisiminė, kad akmuo daugelį metų stovėjo jos senelio, Antrojo pasaulinio karo veterano Charleso Paddocko jaunesniojo, namuose Gentilly rajone. Jis buvo laikomas stiklinėje spintelėje kartu su kitomis šeimos relikvijomis ir prisiminimais.
Paddockas jaunesnysis, karo metais tarnavęs Italijoje, kartu su žmona mirė XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Kai O’Brien XXI a. pradžioje apsigyveno jų namuose, motina padovanojo jai šį akmenį.
„Pasodinome medį ir pasakėme: tai mūsų naujų namų pradžia. Padėkime šį akmenį sode, – prisiminė O’Brien. – Maniau, kad tai tiesiog meno kūrinys. Net neįsivaizdavau, kad tai beveik 2 000 metų senumo relikvija.“
Nuo tada, kai Civitavekjos muziejų nusiaubė karas, praėjo daugiau nei 80 metų, o dauguma pagrindinių šios istorijos veikėjų jau yra mirę. Greičiausiai taip ir nesužinosime tikslių aplinkybių, kaip Paddockas gavo šį akmenį – ar tai buvo „suvenyras“, išgelbėta relikvija, ar tiesiog pasisavintas eksponatas. Tačiau svarbiausia, kad paminklas pagaliau sugrįš namo – į žemę, kurios imperijai Sekstas Kongenijus Veras taip ištikimai tarnavo.
JAV Federalinio tyrimų biuro (FBI) meno vertybių nusikaltimų skyrius koordinuoja šios antkapinės plokštės grąžinimą į Nacionalinį Civitavekjos archeologijos muziejų Italijoje.
