Ar nekeista, kad gana panašios išvaizdos laikrodžių kaina gali skirtis kelis kartus, nors brangesnis nebūtinai turės sudėtingesnį mechanizmą, daugiau funkcijų ar bus nusėtas brangakmeniais. Juoba kad nešiojant pigesnį laikrodį, taip pat galima matyti tikslų laiką.
Kompanijos vardas? Apie tai ne kartą buvo kalbėta, kad būtent jis ar prekės ženklas sudaro didesnę gaminio kainos dalį. Tačiau vardas savaime dar nieko nereiškia, jo svarbiausia funkcija – užtikrinti pirkėją, kad būtent laikrodžio viduje viskas padaryta ir sudėliota taip, kaip turi būti. O būtent tai ir sudaro laikrodžio kainą – dažniausiai tai nematomos plika akimi mechanizmai ir darbo sąnaudos…
Egzistuoja daug būdų gamintojams paskaičiuoti laikrodžio savikainą ar paskaičiuoti jo kainą. Pristatant naujus gaminius rinkai, dažniausiai naudojama ganėtinai paviršutiniška “politinio kainų nustatymo” praktika, pagal kurią laikrodžio kaina nustatoma, remiantis įsivaizduojamąja gaminio verte, tikintis “geru vardu” pažadinti rinkoje poreikį. Iš principo, laisvos rinkos sąlygomis sunku prieštarauti tokiai praktikai, nes tokio tipo rinka reguliuoja pati save, ir, galų gale, pirkėjas pats laisvai apsisprendžia, ar jam verta už norimą gaminį mokėti nustatytą kainą.
Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs būdas gamintojui pakelti laikrodžio kainą yra pritaikyti brangiuosius metalus, pvz., auksą ar platiną, korpuso gamybai, bei inkrustuoti gaminį briliantais.
Tačiau brangiųjų ir prabangos laikrodžių rinkoje, gaminių kaina skaičiuojama pagal išlaidas sudėtingųjų mechanizmų gamybai (ir jų papildymą ypatingais techniniais elementais) bei jų suderinimui, išreiškiant realią gaminio vertę sugaištu laiko kiekiu ar laiku. Šis būdas yra ganėtinai sunkus paskaičiuoti praktiškai, nes visuomenė iš tiesų neturi nė menkiausio supratimo, kaip atliekami mechanizmų gamybos ar jų surinkimo procesai, ir kiek jie realiai kainuoja.
Ir, aišku, lengviausia suvesti galutinę sumą pridėjus sandėliavimo, logistikos, serviso, reklamos, garantinio aptarnavimo išlaidas bei parduotuvės antkainį, be to, pridedant ir išlaidas, susijusias su atskiru detalių gamyba ar pirkimu.
Būtina paaiškinti, kaip didėja kaina dėl mechanzimo apdirbimo ir galutinio parengimo. Teisybės dėlei reiktų pridėti ir laikrodžio konstrukcijos originalumą bei gaminių kalibrą (dydį – kuo mažesnis, tuo sudėtingiau jį pagaminti ir suderinti). Dažniausiai tokius niuansus mato tik laikrodininkai, nes parodžius tūlui piliečiui 60 kartų mikroskopu padidintas mechanizmų detalių nuotraukas, kiekvienam pasidarys aišku, kad kruopštus mechanizmų apdirbimas ir serijinė gamyba yra nesuderinami.
Šiais laikais mažųjų mechaninių detalių gamybai naudojamos specialios staklės, todėl pirminiai korpusai (net ir tokių laikrodžių kaip “Piguet” ar “Patek Philippe”) nors ir pagaminti laikantis ypač tikslių išmatavimų, didelių kainų skirtumo dar neturi ir, tiesą sakant, net nelabai kuo ir skiriasi. Visas gamybos proceso sunkumas ir kainos augimas prasideda, kai po 3-5 operacijų staklėmis apdirbtos detalės atkeliauja į cechus surinkimui ir suderinimui. Tokie procesai kaip kontūrinių formų suvedimas, deimantų įstatymas, graviravimas, dekoratyvinis šlifavimas ir paviršiaus apdirbimas atliekami, deja, tik rankomis – ilgai ir kruopščiai.
Tikslumas, kuris užtikrinamas bet kurios detalės sąveikai su kitomis, bus jos matomos ar ne surinkus visą laikrodį, kartais atsieina ypač brangiai. Pavyzdžiui, kompanijos “Patek Philippe” gamybiniuose cechuose miniatiūrinis velenėlis, ne ilgesnis kaip 4 mm ir ne didesnio diametro kaip 1 mm, įspaustas į tokio pat dydžio dantytą ratuką, kaip surinktas mazgas į meistro rankas imamas dar mažiausiai 12 kartų tam, kad specialiomis staklėmis būtų nupoliruotas jo varžtas, ratuko ir dantukų paviršiai ir specialaus itin plono medinio disko pagalba būtų suderinti tarpai tarp tų pačių dantukų.
Tokiam procesui geras meistras sugaišta 35 minutes, kurios kompanijai kainuoja 25 šveicariškus frankus, įskaičiuojant meistro atlyginimą, pensijinį ir medicininį draudimą. Tiek kainuoja vien parengti įstatymui mechanizmą, kurio plika akimi net neįžiūrės niekas, nes jis paslėptas laikrodžio gilumoje tarp kitų tokio pat tipo dantytų ratukų. Tačiau taip apdirbti ratukai su poliruotais paviršiais sukasi su mažesne trintimi, atitolindami galimybę strigti ir sustoti.
Šiais laikais, sumaniai sukomplektuotame staklių ceche (neskaitant instrumentų amortizacijos), užtikrinus nenutrūkstamą gamybos procesą, bet kurio mechanizmo komplekto gamyba gali kainuoti ne daugiau kaip 10 šveicariškų frankų. Tačiau šis pigumas savaime neužtikrina lengvo ir patikimo laikrodžio veikimo. Galutinio apdirbimo, detalių konstrukcijos sugalvojimo ir pagaminimo, kruopštaus surinkimo ir suderinimo operacijos atsieina laikrodžio gamintojui daugiausiai, už ką jis verčia sumokėti pirkėją.
Nereikia daug vaizduotės tam, kad įsivaizduotumėte, kiek rankų darbo valandų sugaištama vien galutiniam korpuso ir mechanizmų apdirbimui. Įvertinus aukštą darbo užmokestį Šveicarijoje ar Vokietijoje, pridėjus staklių ir specialiųjų instrumentų kainas bei jų amortizacijos kaštus, primetus keletą frankų konstruktoriams, keletą frankų už tokius gamyklose gaminamus daiktus, kaip spiralės ar rubinai, laikrodžio kaina greitai pasidaro nebepalyginama su serijinės gamybos gaminiais.
Laikrodžių parduotuvių tinklo „Šveicarija“ vadovas Aidas Gužauskas pasakojo, kad Lietuvoje prieš 10 metų dažnai tekdavo aiškinti pirkėjams, kodėl vienas laikrodis kainuoja 200, o kitas – 20 000 litų: “Kartu su didžiule prekių pasiūla ateina ir informacija apie laikrodžius bei jų nešiojimo kultūrą. Nors informacija Lietuvoje šiek tiek ir atsilieka nuo pasaulinių tendencijų, bet mes labai jaučiame, kad lietuviai pradėjo vertinti kokybę ir prestižą. Mūsų pardavėjai išmano labai daug apie tiksliąją mechaniką, dažnai prireikia ir chemijos, fizikos, istorijos žinių, kad argumentuotai appaiškinti gaminio kainą”,- sako p.Aidas, – “O prekinio ženklo vertė – tai išvis atskira labai plati tema. Būtent prekinis ženklas ir jo kotiravimas Europos ar pasaulinėje laikrodžių rinkoje labai ženkliai koreguoja gaminio kainą. Aukšta kaina, mokama už prestižinį laikrodį, yra sudaryta ne tik iš puikaus gamintojo įvaizdžio, bet ir geriausių technologijų, itin aukštos kokybės medžiagų, naujausių atradimų, kurie buvo panaudoti gaminant šį laikrodį, kainų.
Kainoje slypi ir nepaprastai kruopštus rankų darbas, kokybės patikrinimas kiekviename gamybos etape. O galiausiai į vertę įkalkuliuotas ir moralinis būsimo šeimininko pasitenkinimas, nes prestižinis laikrodis kuria savininko įvaizdį ir liudija apie jo požiūrį į nešiojamų daiktų kokybę, t.y. prezentuoja patį žmogų”.
