Viena pirmųjų pavasarinių daržovių, kurių galime paragauti itin anksti, yra ridikėliai. Šios nedidelės, traškios šakniavaisinės daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl gausaus vitaminų bei mineralų kiekio. Ridikėliai puikiai tinka salotoms, užkandžiams ar patiekalų puošybai, o kartu gali būti naudingi ir sveikatai.
Valgomasis ridikas kilęs iš Azijos, o mūsų kraštuose auginamas jau daugelį metų. Ridikėliuose gausu sieros junginių, pasižyminčių antibakterinėmis savybėmis, todėl jie gali padėti palaikyti gerą žarnyno būklę. Dėl trumpos vegetacijos šios daržovės ypač mėgstamos daržininkų, norinčių greito ir ankstyvo derliaus.
Ridikėliai gali gerinti žarnyno veiklą, skatinti virškinimą ir prisidėti prie cholesterolio kiekio kraujyje mažinimo. Taip pat jie siejami su mažesne inkstų ir tulžies akmenų susidarymo rizika, o peršalus gali palengvinti atsikosėjimą. Dėl mažo riebalų kiekio ridikėliai tinka ir tiems, kurie siekia sumažinti kūno svorį.
Teigiamą ridikėlių poveikį organizmui lemia juose esantys vitaminai ir mineralai. B grupės vitaminai ir vitaminas C prisideda prie imuniteto stiprinimo, folio rūgštis svarbi kraujodarai ir nervų sistemos veiklai. Kalis padeda palaikyti normalią širdies funkciją, kalcis stiprina kaulus, o karotenas prisideda prie geros regos išsaugojimo.
Ridikėliai nėra reiklus augalas, todėl juos galima auginti tiek atviroje dirvoje, tiek šiltnamyje ar po plėvele. Klasikinis būdas – tiesioginė sėja į lysvę, tačiau norint dar ankstesnio derliaus dažnai pasirenkamas paankstinimas. Šiltnamyje ar šiltesnėje lysvėje derlių neretai galima nuimti praėjus maždaug trims savaitėms nuo sudygimo.
Šiai daržovei labiausiai tinka lengvos, greitai įšylančios ir pakankamai derlingos dirvos. Prieš sėją dirvą rekomenduojama gerai supurenti ir praturtinti kompostu. Kompostas ne tik pagerina dirvos struktūrą, bet ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Į šiltnamį ar paankstintą lysvę ridikėlius galima sėti jau vasario pabaigoje, jei dirva pakankamai sušilusi. Tarpueiliuose patartina palikti apie 10 cm atstumą, o sudygusius augalus – praretinti. Dirva turėtų būti vidutiniškai drėgna, tačiau svarbu vengti perlaistymo.
Per didelė drėgmė skatina pelėsių ir puvinių atsiradimą, silpnina šaknis ir didina ligų riziką. Nuo balandžio ridikėlius galima sėti tiesiai į atvirą dirvą ir derlių imti visą sezoną iki pirmųjų šalnų. Tuo metu šiltnamyje jau verta planuoti šilumamėgių daržovių auginimą.
Šiuolaikinės veislės gerokai pranoksta įprastą įsivaizdavimą apie mažą, raudoną ir apvalų ridikėlį. Galima rinktis baltus, geltonus, violetinius ar dvispalvius šakniavaisius. Jie būna apvalūs, plokščiai apvalūs, pailgi ar cilindro formos, o skirtingos veislės pritaikytos tiek ankstyvam, tiek viso sezono auginimui.
Nors ridikėliai laikomi gana atspariais, tam tikromis sąlygomis juos gali pažeisti ligos ir kenkėjai. Tankiai pasėtuose plotuose neretai pasireiškia daigų pašaknio puvinys: daigeliai paruduoja ir nuvysta. Norint to išvengti, svarbu sėti rečiau ir palaikyti saikingą drėgmę.
Netolygus laistymas gali lemti šakniavaisių trūkinėjimą – ypač tuomet, kai po ilgesnio sausros laikotarpio staiga gausiai palyja. Sausomis sąlygomis suaktyvėja ir smulkūs vabzdžiai, pažeidžiantys lapus. Todėl reguliarus, bet saikingas laistymas yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių.
Ne mažiau svarbi ir sėjomaina. Ridikėlių nereikėtų auginti toje pačioje vietoje kasmet, ypač po kitų kryžmažiedžių šeimos augalų. Tarp šių augalų auginimo toje pačioje lysvėje turėtų praeiti bent keleri metai – taip sumažinama ligų rizika ir dirvos nualinimo tikimybė.
