Giliai Vlodavos miškuose, Liublino vaivadijoje, pelkėtose ir sunkiai prieinamose vietovėse, už keliolikos kilometrų nuo Kaplonosų kolonijos, archeologai atliko vieną įdomiausių pastarųjų metų atradimų Lenkijos archeologiniame žemėlapyje.
Iki šiol beveik nepasiekiamoje teritorijoje aptikti ankstyvųjų viduramžių įtvirtintos gyvenvietės, arba piliakalnio, reliktai, kuriuos istorijos tėkmė ir žmogaus veikla palietė minimaliai.
Viduramžių piliakalnis, paslėptas tarp pelkių ir miškų
Nuo praėjusių metų rudens, prižiūrint Liublino vaivadijos paminklosaugos inspekcijai ir dirbant archeologų komandai, vykdomi lauko tyrimai davė netikėtų rezultatų. Piliakalnis datuojamas X–XIII amžiais, todėl laikomas vienu svarbiausių ankstyvųjų viduramžių gynybinio apgyvendinimo liudijimų šiame regione.
Tyrinėjama vietovė yra itin izoliuota: ją iš visų pusių juosia pelkės ir tanki augalija. Būtent dėl šių gamtinių kliūčių teritorija šimtmečius išliko paslėpta ir mokslui nežinoma.
Archeologiniai darbai atskleidė gerai išlikusius įtvirtinimų pėdsakus: pylimų ir griovių fragmentus bei į žemę įleistus įdubimus, kurie, tikėtina, galėjo būti židinių vietos arba laikinų būstų liekanos. Nors aiškių antžeminių konstrukcijų aptikti nepavyko, geofiziniai tyrimai rodo paslėptų statinių ir intensyvaus teritorijos naudojimo praeityje požymius.
Tyrimų metu rasti 244 kilnojamieji radiniai. Dauguma jų – kasdienio naudojimo įrankiai, ietigalių ir kitos ginkluotės elementai bei papuošalai. Tarp įdomiausių artefaktų minėtinos dešimtys peilių ir jų fragmentų, lankiniai titnaginiai skiltuvai, pjautuvai, strėlių ir ietigaliai, taip pat aprangos detalės – sagtelės, sidabrinės auskarinės ir kiti metaliniai papuošalai. Šie radiniai padeda tiksliau atkurti piliakalnio gyventojų kasdienybę ir jų socialinę aplinką.
Atradimas, jungiantis kelias epochas: nuo viduramžių iki XX amžiaus
Ne mažiau intriguojantys – ir vėlesni, naujųjų laikų radiniai: du vokiško šautuvo šoviniai su geležiniais sviediniais, sprogimo suardytų tūtelių fragmentai ir smulkios kišeninio laikrodžio detalės. Šie objektai gali patvirtinti vietos gyventojų pasakojimus, kad Antrojo pasaulinio karo metais ši sunkiai prieinama vietovė buvo slėptuvė čia besislapsčiusiems žydams, pasinaudojusiems natūralia pelkių suteikiama apsauga.
Ekspertai pabrėžia, kad nors piliakalnio aplinka itin patraukli istorijos ir archeologijos entuziastams, savarankiškai vykti į šią vietą nerekomenduojama. Priežastys – sudėtingas privažiavimas, pavojingos pelkėtos vietovės, laukinė augalija, taip pat tai, kad teritorija yra gamtos rezervatas, kuriam taikoma griežta apsauga. Bet kokia veikla šioje vietovėje turėtų būti derinama su atsakingomis tarnybomis ir paminklosaugos institucijomis.
Naujasis atradimas papildo žinias apie viduramžių gynybines struktūras Lenkijoje ir kartu sujungia skirtingas epochas – nuo ankstyvųjų viduramžių iki dramatiškų XX amžiaus įvykių. Tokie tyrimai leidžia archeologams geriau suprasti, kaip istoriniai procesai veikė vietos bendruomenių gyvenimą, ir priartina prie dar neatskleistų paslapčių, slypinčių po gamtos sluoksniais.

