Naujausi Kanados mokslininkų tyrimai iš esmės keičia iki šiol vyravusį požiūrį į pirmąjį masinį gyvybės išnykimą Žemėje. Paaiškėjo, kad tai nebuvo lėtas ir palaipsnis procesas, kaip manyta anksčiau. Planetos biosfera galėjo žlugti staiga – per labai trumpą laiką, daugiausia dėl netikėto deguonies kiekio sumažėjimo vandenynuose.
Maždaug prieš 550 milijonų metų įvyko vadinamoji Kotlinio krizė – pirmasis masinis gyvybės išnykimas. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad biologinė įvairovė tuo metu mažėjo pamažu, o dominuojančias gyvybės formas nuosekliai keitė kitos rūšys. Tačiau nauji radiniai leidžia brėžti visai kitokį scenarijų.
Rytų Kanadoje, Vnutrinio Lūgo vietovėje, aptiktos išskirtinai gerai išsilaikiusios fosilijos. Jų analizė atskleidė, kad skirtingoms geologinėms epochoms anksčiau priskirti organizmai iš tikrųjų gyveno tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad iki pat krizės pradžios gyvybė buvo įvairi ir aktyviai vystėsi.
Šie duomenys paneigia lėto ir tolygaus išnykimo hipotezę. Dabar manoma, kad per trumpą laiką išnyko apie 80 procentų didesnių organizmų rūšių. Kadaise gyvybe pulsuojantys vandenynai virto beveik negyvomis erdvėmis.
Pagrindine tokio staigaus žlugimo priežastimi laikomas ryškus deguonies kiekio sumažėjimas vandenyje. Uolienų cheminė analizė rodo, kad įvyko didelio masto anoksija – vandens telkiniai neteko deguonies, būtino daugumai organizmų. Rūšys galėjo išlikti tik nedidelėse, dar gyvybei tinkamose zonose.
Ekosistemų destabilizavimą galėjo paspartinti ir ankstyvieji dugniniai organizmai. Jie aktyviai rausė nuosėdas ir keitė dugno struktūrą, taip suardydami iki tol stabilesnę aplinką. Šis ekologinis sukrėtimas, susijungęs su deguonies stygiumi, galėjo sukelti staigų ir plataus masto ekosistemų žlugimą.
Įvykių seką tyrėjams pavyko atkurti dėl neįprastai gerai išsaugotų fosilijų. Vulkaniniai pelenai, nusėdę vandenyje, tarsi akimirksniu „užantspaudavo“ senovinę ekosistemą. Dėl to išliko net minkštųjų audinių pėdsakai, o mokslininkai galėjo tiksliau nustatyti, kas egzistavo prieš pat katastrofą.
Žurnale Geology paskelbti rezultatai rodo, kad Žemės biosfera gali būti gerokai jautresnė staigiems pokyčiams, nei manyta anksčiau. Ekologinis stresas, pasiekęs tam tikrą ribą, gali sukelti greitą ir negrįžtamą griūtį. Šis atradimas skatina iš naujo įvertinti ir kitus masinio išnykimo epizodus.
Mokslininkai taip pat primena, kad tolimoje ateityje Žemėje gali susiformuoti naujas superkontinentas. Dėl tektoninių plokščių judėjimo po 200–250 milijonų metų žemynai gali vėl susijungti į vieną masyvą. Tokie pokyčiai iš esmės pakeistų vandenynų sroves, klimatą ir gyvenimo sąlygas.
Svarstomi keli galimi scenarijai – nuo žemynų susitelkimo ties pusiauju iki jų susijungimo prie Šiaurės ašigalio. Kiekvienas jų galėtų lemti ekstremalius klimato pokyčius, pasaulinį atšilimą arba apledėjimą. Atsižvelgiant į Kotlinio krizės tyrimo išvadas, tokie staigūs pokyčiai gali būti gerokai pavojingesni Žemės gyvybei, nei manyta iki šiol.
