Blakių atsiradimas nėra susijęs su gyvenamosios vietos švara. Šie vabzdžiai jau seniai gyvena greta šiltakraujų gyvūnų ir ilgainiui prisitaikė gyventi šalia žmogaus, todėl tapo nuolatine buities problema.
Specialistų teigimu, istorinė jų kilmės vieta – Artimieji Rytai. Plačiausiai paplitusi „butinių“ blakių rūšis yra Cimex lectularius. Iš pradžių jos minta šikšnosparnių ir kitų šiltakraujų gyvūnų krauju, tačiau vėliau persiorientavo į žmones.
Blakės plinta kartu su žmogumi. Plečiantis prekybai ir aktyvėjant kelionėms, jos buvo gabenamos su užkrėstais daiktais. Net ir šiandien joms „pakeisti adresą“ padeda visuomeninis transportas, viešbučiai, lėktuvai, parduotuvės ir net kino teatrai.
Butuose šie vabzdžiai dažniausiai laikosi arčiau miegančio žmogaus. Lova joms sudaro palankias sąlygas: šilumą, kvėpuojant išskiriamą anglies dioksidą ir lengvą priėjimą prie odos. Suaugusios blakės slepiasi čiužinio klostėse, spyruokliniame bloke, lovos rėmo elementuose, taip pat plyšiuose ir siaurose ertmėse šalia miegamosios vietos.
Neretai viskas prasideda nuo vienintelio vabzdžio. Dažniausi užkrato šaltiniai – naudoti baldai ir bagažas, parvežtas iš vietų, kuriose jau fiksuoti užsikrėtimo atvejai. Patalpose blakės deda kiaušinėlius, o augdamos kelis kartus neriasi, palikdamos chitininį apvalkalą, kol pamažu susiformuoja visa populiacija.
Apie blakių buvimą gali išduoti tamsios jų gyvybinės veiklos žymės, kraujo dėmės ant patalynės, numesti chitininiai apvalkalai ir niežtintys įkandimų pėdsakai. Patikrinus čiužinio siūles, lovos pagrindą ir artimiausius plyšius, problemą galima pastebėti laiku. Kuo anksčiau užkrėtimas nustatomas, tuo lengviau su juo susidoroti.
