Daugiau nei šešis dešimtmečius kalbininkai rėmėsi XX a. viduryje Charlie’io Hocketto pasiūlytu modeliu. Jame pateiktas kalbos savybių sąrašas – arbitralumas (tiesioginio ryšio tarp formos ir reikšmės nebuvimas), dvilypė struktūra, gebėjimas kalbėti apie tai, kas čia ir dabar neegzistuoja, ir kiti bruožai – ilgą laiką buvo traktuojamas beveik kaip pati kalbos apibrėžtis.
Vis dėlto naujausi tarpdisciplininės kalbininkų ir kognityvinių mokslų tyrėjų komandos darbai rodo, kad šis modelis šiandien yra pernelyg siauras ir nebeatspindi visos kalbos prigimties. Remiantis naujausiais mokslo atradimais, vis akivaizdžiau, jog kalba nėra vien nekintamų savybių rinkinys.
Kalbininkai ant didelio pokyčio slenksčio
Tyrėjai pabrėžia, kad tai, kas anksčiau buvo laikyta išskirtinai žmogaus kalbos bruožu, šiandien nebelaikoma tokia unikalia savybe. Šią poziciją jie grindžia keliais esminiais argumentais.
Pirma, reikšmingos komunikacijos sistemos egzistuoja ir už žodinės kalbos ribų. Viso pasaulio kurčiųjų bendruomenės vartoja pilnavertes gestų kalbas, o neregių ir kurčiųjų naudojamos lytėjimo komunikacijos sistemos taip pat turi vidinę gramatiką ir struktūrą. Tai rodo, kad kalba nėra vien garsinė ar rašytinė raiška.
Antra, kai kurios gyvūnų rūšys demonstruoja kalbai artimas komunikacijos formas. Delfinai turi individualius atpažinimo signalus, paukščių giesmėse aptinkama struktūra, primenanti sintaksę, o primatai naudoja gestus, kurių reikšmė priklauso nuo konteksto – tai ilgą laiką buvo laikoma išskirtinai žmonių kalbos bruožu.
Trečia, spartus dirbtinio intelekto vystymasis verčia iš naujo apmąstyti kalbos ribas. Didieji kalbiniai modeliai, panašūs į „ChatGPT“, skatina kelti klausimą, kur baigiasi biologinė kalba ir kur prasideda nežmogiškos, dirbtinai sukurtos komunikacijos sistemos. Vis dažniau abejojama, ar apskritai įmanoma šią ribą apibrėžti vienareikšmiškai.
Dėl šių priežasčių kalba vis dažniau suprantama kaip multimodalinė sistema, apimanti ne tik žodžius, bet ir gestus, mimiką, įvairius simbolius bei šiuolaikines komunikacijos priemones.
Kalba nuolat kinta, ir to pamiršti negalima
Naujausio straipsnio autoriai teigia, kad kalbos negalima apibrėžti kaip griežtos, nekintamos savybių sekos. Priešingai – ji nuolat evoliucionuoja kartu su žmonėmis ir jų bendruomenėmis.
Tokį požiūrį formuoja keli pagrindiniai veiksniai. Pirmiausia – multimodalumas ir konteksto svarba: kalba reiškiama ne vien garsais ar raštu, bet ir kūno kalba, žvilgsniu, erdviniu išdėstymu bei technologinėmis priemonėmis. Antra, socialinis ir funkcinis kontekstas: tai, kaip kalbame, priklauso nuo situacijos, socialinių normų, tapatybės ir bendruomenės poreikių. Trečia, laiko dimensija: kalba niekada nebūna sustingusi – ji kinta per kartas, reaguodama į technologijas, gyvenimo būdo pokyčius ir kultūrinius virsmus.
Mokslininkai neabejoja: kalba nestovi vietoje – ji nuolat keičiasi kartu su mūsų įrankiais, technologijomis ir kasdieniu gyvenimu. Toks supratimas turi toli siekiančių pasekmių.
Pirma, stiprėja gestų kalbų ir kitų alternatyvių komunikacijos formų pripažinimas kaip pilnaverčių kalbinių sistemų. Tai svarbu socialiniu, teisiniu ir edukaciniu požiūriu.
Antra, atsiveria kelias naujiems didaktiniams požiūriams mokant lingvistikos, komunikacijos ir kalbos raidos. Kalba vis rečiau pateikiama kaip uždara taisyklių sistema ir vis dažniau – kaip gyvas, dinamiškas, įvairius kanalus apimantis procesas, glaudžiai susijęs su žmogaus mąstymu, kūnu ir aplinka.
