Daugumai žmonių pasaulis atrodo paprastas: aukštyn ir žemyn, kairė ir dešinė, pirmyn ir atgal, o greta visko – nuolat tekantis laikas. Toks „trimačio pasaulio“ vaizdinys atrodo pakankamas apibūdinti tikrovei, kurioje gyvename.
Vis dėlto naujausi 2026 m. vasarį paskelbti tyrimai leidžia manyti, kad mūsų trimatė Visata gali būti tik plona plėvelė, dengianti kur kas sudėtingesnę, daugiamatę struktūrą. Vis daugiau fizikų teigia, jog papildomi matmenys nėra vien matematinė abstrakcija, o reali užuomina, galinti padėti įminti didžiausias šiuolaikinio mokslo mįsles.
Keistai silpna gravitacija
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mokslininkai „ieško skylės Visatoje“, yra stulbinamai silpna gravitacija. Nors kasdienybėje ji atrodo galinga – būtent ji laiko planetas orbitose ir prikausto mus prie Žemės – elementariųjų dalelių masteliu gravitacija yra milijardus milijardų kartų silpnesnė už elektromagnetinę ar branduolines sąveikas. Net paprastas šaldytuvo magnetas gali įveikti Žemės trauką ir išlaikyti prigludusį popieriaus lapą.
Teoriniai fizikai siūlo paaiškinimą: gravitacija gali atrodyti tokia silpna todėl, kad dalis jos „nuteka“ į kitus, mums neprieinamus matmenis. Jei galėtume juos „pamatyti“, paaiškėtų, kad pilnoje, daugiamatėje erdvėje gravitacija gali būti panašaus stiprumo kaip ir kitos žinomos fundamentalios sąveikos.
Glaudžiai susukta tikrovė: kompaktyfikacijos idėja
Jeigu papildomi matmenys egzistuoja, kodėl jų nejaučiame? Aiškinant šią idėją dažnai pasitelkiama sodo žarnos analogija. Iš tolo žarna atrodo tarsi plona, vienmatė linija. Tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad ji turi dar vieną matmenį – kryptį aplink jos apvadą, tarsi „susuktą“ į žiedą.
Pagal stygų teoriją matmenų gali būti 10 ar net 11. Manoma, kad papildomi matmenys yra itin glaudžiai „susukti“ mikroskopiniame mastelyje, todėl kasdieniame gyvenime jų paprasčiausiai nepastebime. Tokių matmenų dydis galėtų būti mažesnis už atomo branduolį. Jie sudarytų sudėtingas geometrines struktūras, nuo kurių priklausytų elementariųjų dalelių elgsena ir net kai kurios mūsų Visatos savybės.
Nauji įrodymai: gravitacija po mikroskopu
2026 m. vasario publikacijoje aprašomi eksperimentai, kuriuose gravitacijos jėga buvo matuojama itin mažais atstumais – mikrometrų eilės. Pagal Niutono dėsnį traukos stiprumas, kintant atstumui, turėtų keistis tiksliai apibrėžtu būdu.
Naujausi duomenys leidžia įtarti subtilius nukrypimus nuo šio dėsnio. Kai du objektai priartėja taip arti, kad atstumas tarp jų tampa mažesnis už žmogaus plauko storį, gravitacija ima elgtis ne visai taip, kaip prognozuoja klasikinė teorija. Fizikams tai yra užuomina, kad tokiame mastelyje gravitaciją gali paveikti papildomi matmenys, kurie įprastomis sąlygomis lieka paslėpti.
Jeigu šie rezultatai bus patvirtinti nepriklausomais tyrimais, tai galėtų tapti pirmuoju tiesioginiu įrodymu, kad mūsų „trimačių matmenų sala“ tėra dalis didesnio, daugiamatės tikrovės „archipelago“.
Ką tai reiškia mums?
Papildomų matmenų paieškos nėra vien smalsumo tenkinimas. Šių struktūrų supratimas laikomas vienu iš galimų raktų į vadinamąją „visko teoriją“ – fizikos tikslą sujungti Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją su kvantine mechanika į vieną nuoseklią sistemą.
Jei ateityje žmonijai pavyktų ne tik aptikti, bet ir bent iš dalies „pasiekti“ papildomus matmenis, teoriškai tai galėtų atverti kelią technologijoms, kurios šiandien skamba tarsi mokslinė fantastika: nuo itin greitų tarpžvaigždinių kelionių iki, galbūt, beveik neišsenkančių energijos šaltinių. Kol kas mokslininkams belieka kantriai „klausytis“ gravitacijos aido, kuris, kaip spėjama, gali atsklisti iš „gretimo kambario“ daugiamatėje Visatoje.
