Jei kas nors norėtų pašiepiamai apibendrinti veidrodžio testą, galėtų pasakyti taip: gyvūnas žiūri į savo atspindį, o tyrėjai stebi, ar jis sureaguos į ant kūno uždėtą dėmelę taip, lyg ją reikėtų nuvalyti. Vis dėlto moksle tai vienas labiausiai ginčijamų bandymų, nes nuo jo jau kelis dešimtmečius priklauso esminė išvada: ar gyvūnas supranta, kad veidrodyje mato save, o ne svetimą individą?
Į pirmą planą netikėtai išeina vos piršto dydžio žuvelė, niekuo neprimenanti „filosofės“, tačiau gebanti įveikti tokį testo variantą, kuris ilgą laiką laikytas savotiška „rimtesnio intelekto“ riba. Tai iš karto sukelia dvi priešingas reakcijas: susižavėjimą ir įtarumą.
Veidrodžio testas: kaip viena dėmelė gali sukelti audrą?
Paprasčiausia veidrodžio testo versija tokia: gyvūnui ant kūno, ten, kur jis be veidrodžio negali matyti, uždedamas žymuo. Jeigu po to, žvelgdamas į atspindį, gyvūnas bando tą dėmelę paliesti, nubraukti ar kitaip pašalinti, tai interpretuojama kaip įrodymas, jog jis veidrodžiu naudojasi kaip įrankiu savo išvaizdai „patikrinti“.
Šis požiūris kadaise tapo aukštesnės kartelės simboliu tiriant gyvūnų protą. Rezultatai, gauti su žmogbeždžionėmis, o vėliau ir su keliomis kitomis rūšimis, suformavo pasakojimą, kad veidrodis nėra vien žaislas: jis esą tampa savotišku „aš“ sąvokos egzaminu.
Tačiau testas turi ir kitą pusę: jis labai priklauso nuo rūšies ypatybių. Jei gyvūnas neturi galūnių, kuriomis galėtų kasytis, jei paprastai nereaguoja į smulkius išvaizdos pokyčius arba jam tiesiog nerūpi vizualūs netobulumai, jis gali „neišlaikyti“ bandymo ne todėl, kad nesupranta atspindžio, bet todėl, kad neturi motyvacijos reaguoti. Štai čia ir prasideda interpretacijų minų laukas.
„Sanitaras“, gyvenantis iš svetimų kūnų apžiūros
Vargatekų šeimos žuvis – vadinamasis sanitarinis vėgėlėlis (angl. cleaner wrasse) – gamtoje „užsidirba pragyvenimui“ ieškodama parazitų ir negyvo audinio didesnių žuvų odoje. Tai nėra atsitiktinė veikla: tai jos specializacija. Visas šios žuvies „profesinis aprašas“ susideda iš užduočių: pastebėti menkiausią dėmelę, priplaukti, pašalinti ir padaryti tai greitai bei tiksliai.
Todėl ženklas, primenantis parazitą, šiai žuviai yra kur kas natūralesnis dirgiklis nei daugeliui kitų gyvūnų. Jei ji veidrodyje pamato tamsią dėmę vietoje, kur, jos „logika“, nieko neturėtų būti, higieninė reakcija nėra kaprizas – tai kasdienis įprotis. Paprasta analizė veda prie sprendimo: „pašalinti problemą“.
Dėl to ši rūšis jau ne vienus metus atsiduria karštų ginčų dėl veidrodžio testo centre. Viena vertus, jos „profesija“ idealiai tinka smulkiems pakitimams pastebėti. Kita vertus, kritikai iš karto klausia: gal čia nėra jokio „aš“, o tik automatinis parazitų „medžioklės“ mechanizmas? Ginčas sukasi apie tai, ar tokioje elgsenoje matyti mąstymas, ar tik gerai „suderintas“ refleksas.
Naujas žingsnis: žymė pirma, veidrodis – tik po to
Esminis pokytis naujajame požiūryje – klasikinės procedūros apvertimas. Tradiciškai viskas vyksta taip: pirmiausia gyvūnas ilgiau stebi veidrodį, pripranta prie atspindžio ir nustoja jį laikyti svetimu įsibrovėliu, o tik po to ant kūno uždedama žymė.
Naujame eksperimente padaryta priešingai: žuvis pirmiausia buvo paženklinta, o veidrodis pasirodė tik vėliau.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nedidelis pakeitimas, tačiau jis turi svarbią prasmę. Jeigu žuvis jaučia, kad ant jos kūno yra kažkas neįprasto, bet pati to negali pamatyti, veidrodis staiga suteikia trūkstamą informaciją. Tokiu atveju greita reakcija į matomą dėmelę ima atrodyti nebe kaip išmoktas atsakas po ilgo „susidraugavimo“ su veidrodžiu, o kaip konkretus problemos sprendimas: „žinau, kad kažkas negerai, o dabar pagaliau matau, kur“.
Tyrėjai ypač pabrėžia reakcijos greitį ir elgesio seką. Laikas čia svarbus: jei elgesys pasikeičia beveik iš karto, vos parodžius veidrodį, tampa daug sunkiau viską nurašyti paprastam mokymuisi, esą gyvūnas ilgą laiką „treniruotėse“ išmoko veidrodį naudoti kūno priežiūrai.
Sąmoningumas ar gudrus įrankio naudojimas?
Tiksliausia būtų sakyti, kad veidrodžio testas nematuoja vienos „stebuklingos“ savybės. Jis tikrina kelių gebėjimų visumą: sugebėjimą susieti tai, ką matai, su tuo, ką jaučia kūnas; gebėjimą priimti atspindį kaip informacijos šaltinį; ir galiausiai sprendimą, kad ši informacija susijusi būtent su savo, o ne su svetimu kūnu.
Kritikų argumentas taip pat stiprus: sanitarinis vėgėlėlis gali reaguoti į tariamą parazitą atspindyje taip pat, kaip reaguotų į parazitą ant kitos žuvies odos. Vis dėlto tuomet reikia paaiškinti, kodėl jis bando pašalinti dėmelę nuo savo kūno, o ne puola „svetimą“ veidrodyje kaip potencialų klientą ar konkurentą. Atsakymas nėra akivaizdus – būtent čia prasideda interpretacijų darbas.
Vis dažniau mokslinėje literatūroje minima ir „klaidingų neigiamų rezultatų“ problema: daug rūšių gali savaip suprasti veidrodį, tačiau neįveiks klasikinio testo vien todėl, kad neturi įprastos reakcijos į žymę. Jei taip, veidrodžio testas nėra aiški, visus griežtai atskirianti „sąmoningumo riba“, o greičiau metodas, kurį būtina pritaikyti prie konkrečios rūšies biologijos ir motyvacijos.
Nei galvos dydis, nei smegenų apimtis taip pat nesuteikia teisės į skubias išvadas. Maža žuvelė gali elgtis taip, tarsi sąmoningai susietų kūno pojūčius su regimais signalais ir tikslingai naudotų veidrodį. Tai dar nereiškia, kad ji patiria „aš“ taip, kaip žmogus, tačiau verčia atsargiau brėžti ribas tarp paprastos reakcijos ir sudėtingesnio suvokimo.
