Dekoratyvines žoles specialistai pataria genėti anksti pavasarį, kai oro temperatūra pakyla aukščiau 10 °C. Dažniausiai tinkamiausias metas būna kovo pradžia. Mažiau atsparias šalčiui rūšis geriau genėti kiek vėliau – balandžio pradžioje, kai sumažėja stiprių šalnų tikimybė.
Dekoratyvinės žolės pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo soduose: jos nereiklios, gerai auga net skurdesnėje dirvoje, o rudenį tampa tikra sodo puošmena. Vis dėlto vėlyvą rudenį ar žiemą stiebai pagelsta ir išdžiūsta, todėl dažnai kyla klausimas, ar geriau žoles nupjauti prieš žiemą, ar palikti iki pavasario.
Specialistai sutaria, kad dažniausiai geriausias sprendimas – pavasarinis genėjimas. Sudžiūvę stiebai ir lapai žiemą saugo augalo pagrindą nuo šalčio ir padeda lengviau peržiemoti. Rudenį taip pat rekomenduojama žoles surišti: surištas keras mažiau prisigeria vandens ir sniego, todėl sumažėja puvimo ar iššutimo rizika. Toks paprastas žingsnis padeda augalams sėkmingiau peržiemoti ir užtikrina, kad pavasarį žolės greitai atžels.
Pampasinės žolės: įspūdingos, bet jautrios šalčiui
Pampasinės žolės laikomos vienomis įspūdingiausių dekoratyvinių žolių. Jos žinomos dėl didelių, pūkuotų žiedynų, tačiau yra gana jautrios šalčiui. Net ir kelių metų augalai kartais apšąla, todėl juos rekomenduojama sodinti nuo vėjo apsaugotose vietose, o rudenį surišti ir papildomai apkaupti.
Šias žoles būtina genėti tik pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį. Svarbu prisiminti, kad pampasinių žolių lapai yra labai aštrūs ir gali įpjauti odą, todėl genint būtina mūvėti storas pirštines ir dirbti atsargiai.
Didelius, senus pampasinių žolių kupstus kartais sunku įveikti rankiniu sekatoriumi. Tokiais atvejais sodininkai pasitelkia elektrines sodo žirkles, o esant itin tankiems ir tvirtiems stiebams – net grandininį pjūklą.
Miskantai: tvirti augalai, bet genėti geriausia pavasarį
Miskantai – dar viena populiari dekoratyvinių žolių grupė. Tai aukštos, grakščiai vėjyje siūbuojančios žolės, kurios rudenį sodą puošia gausiais žiedynais. Tarp dažnai auginamų veislių minimi kininiai miskantai „Memory“, „Zebrinus“ ir miskantas milžinas „Giganteus“.
Miskantai yra atsparesni šalčiui nei pampasinės žolės, todėl teoriškai juos galima genėti ir rudenį. Vis dėlto dauguma specialistų pataria palikti iki pavasario, nes sudžiūvę stiebai žiemą veikia kaip natūrali augalo apsauga.
Kai kurie sodininkai, pasigrožėję žiedynais, miskantus nupjauna dar prieš žiemą. Paprastai tai nekenkia gerai įsišaknijusiems ir šalčiui atspariems augalams, tačiau jaunesniems kerams saugiau palikti žiemoti nenukirptus.
Šluotsmilgės (rozplenicos): dažniausiai puikiai tinka Lietuvos klimatui
Šluotsmilgės, dar vadinamos rozplenicomis, yra vidutinio aukščio dekoratyvinės žolės. Viena populiariausių veislių – „Hameln“. Tai lengvai auginami augalai, kurie dažniausiai puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato.
Vis dėlto kai kurios šluotsmilgių veislės gali būti jautresnės šalčiui, todėl jų geriau negenėti rudenį, o palikti iki pavasario. Dėl kompaktiško dydžio šias žoles nesunku surišti, kad keras būtų geriau apsaugotas žiemą.
Taip pat verta žinoti, kad bordo ar burgundiškos spalvos šluotsmilgių veislės dažnai būna vienmetės. Jos paprastai neištveria Lietuvos žiemų, todėl tokias žoles neretai tenka atsodinti kasmet.
Viksvos: patikimos, tačiau kartais linkusios plisti
Viksvos – žemos dekoratyvinės žolės, dažnai naudojamos gėlynų pakraščiams ar apvadams formuoti. Vis dėlto jos gali gana greitai plisti ir kartais net elgtis invazyviai, todėl verta stebėti jų augimą ir prireikus riboti.
Dėl mažesnio atsparumo šalčiui viksvų nereikėtų genėti per anksti. Geriausia tai daryti balandžio pradžioje. Nors kai kurios viksvos yra visžalės, senus ir apdžiūvusius lapus vis tiek rekomenduojama pašalinti. Po genėjimo augalas greitai išleidžia naujus, ryškius lapus, todėl atrodo tvarkingiau ir dekoratyviau.
„Hakonechloa“: lėta, elegantiška ir reikalaujanti švelnaus genėjimo
„Hakonechloa“ – palyginti žema dekoratyvinė žolė, auganti lėtai ir sudaranti elegantišką, fontaną primenantį kerą. Ji taip pat genima pavasarį.
Kerpant svarbu nepažeisti naujų ūglių, kurie pradeda dygti labai anksti. Pažeidus jaunus ūglius, augalas gali lėčiau atsigauti ir prasčiau augti visą sezoną.
„Stipa“: dažniausiai užtenka iššukuoti
„Stipa“ – lengva, dekoratyvi žolė, gražiai siūbuojanti vėjyje ir dažnai sodinama natūralistiniuose želdynuose. Šios žolės dažniausiai nereikia pjauti.
Paprastai pakanka ją iššukuoti rankomis, pašalinant sausus stiebus ir lapus. Tiesa, toks darbas gali užtrukti, todėl kai kurie sodininkai renkasi paprastesnį variantą – nupjauna visą kerą labai žemai. Toks pjovimas taip pat skatina augalą leisti naujus, tankius stiebus ir suteikia tvarkingą dekoratyvinį vaizdą. Šį darbą geriausia atlikti pavasarį.
Pagrindinės dekoratyvinių žolių genėjimo taisyklės
Genint dekoratyvines žoles svarbiausia laikytis kelių pagrindinių principų:
- Genėjimo laikas: dauguma žolių genimos pavasarį – nuo kovo iki balandžio. Rudenį saugiausia kirpti tik šalčiui atsparias rūšis (pavyzdžiui, kai kuriuos miskantus).
- Apsauga žiemai: rudenį žoles verta surišti – tai padeda apsaugoti kerą nuo drėgmės pertekliaus ir šalčio.
- Genėjimo aukštis: jaunesnės žolės dažniausiai trumpinamos iki maždaug 10 cm nuo žemės, o stambesnius, senesnius kerus galima palikti apie 20 cm aukščio.
- Įrankiai: naudojami aštrūs sekatoriai, sodo žirklės ar elektrinės žirklės. Labai stambiems kerams (pavyzdžiui, miskantui milžinui ar pampasinėms žolėms) kartais prireikia ir grandininio pjūklo.
- Kerų forma: patariama kerą nupjauti pusapvaliu kontūru, kad vėliau augalas gražiai ataugtų ir išlaikytų dekoratyvią formą.
Vazonuose auginamos dekoratyvinės žolės
Vazonuose auginamas dekoratyvines žoles taip pat geriausia genėti pavasarį. Tačiau jei jos žiemą laikomos šiltesnėje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, jas galima lengvai patrumpinti ir rudenį.
