Plastiko tarša vis giliau skverbiasi į aplinką, laukinę gamtą ir net žmogaus organizmą. Nauja mokslinių tyrimų apžvalga rodo, kad itin smulkios mikro- ir nanoplastiko dalelės gali turėti įtakos tam tikriems smegenų procesams, siejamiems su Parkinsono liga.
Parkinsono liga turi daug rizikos veiksnių, tačiau mokslininkai pastebi ir dar vieną nerimą keliančią tendenciją: per pastaruosius 25 metus sergančiųjų skaičius pasaulyje padvigubėjo. Kai kurie tyrėjai svarsto, kad prie šio augimo gali prisidėti didėjanti aplinkos tarša ir įvairių kenksmingų medžiagų poveikis.
Naujausioje mokslinėje apžvalgoje Kinijos Gannano medicinos universiteto ir Guangdžou medicinos universiteto tyrėjai išanalizavo daugiau nei šimtą ankstesnių darbų. Į apžvalgą įtraukti eksperimentai su gyvūnais, laboratoriniai bandymai su ląstelių kultūromis ir kompiuteriniai modeliai.
Remdamiesi šių tyrimų duomenimis, mokslininkai pateikė stiprėjančią hipotezę, kad plastiko dalelės gali būti susijusios su Parkinsono ligos vystymusi. Vis dėlto pabrėžiama, kad kol kas nėra galutinai įrodyta, jog mikroplastikas tiesiogiai sukelia šią ligą.
Apžvalgos autoriai ragina tęsti nuodugnius tyrimus, siekiant geriau suprasti galimą sąsają. Ypač trūksta duomenų apie tai, kaip mikroplastiko dalelės kaupiasi žmogaus organizme ir kokį ilgalaikį poveikį jos gali turėti sveikatai.
Kas yra mikro- ir nanoplastikas?
Mikroplastiku vadinami plastiko fragmentai, mažesni nei penki milimetrai. Nanoplastikas – dar smulkesnės dalelės, kurių dydis mažesnis nei vienas mikrometras.
Tokios dalelės į aplinką patenka įvairiais būdais. Jos susidaro yrant plastiko atliekoms, skylant pakuotėms, dėvintis sintetiniams drabužiams ar skalbiant audinius, kai smulkios plastiko skaidulos patenka į vandenį.
Kaip dalelės patenka į organizmą?
Apžvalgoje apibendrinti tyrimai rodo, kad šios dalelės gali patekti į žmogaus organizmą su maistu ir vandeniu, būti įkvepiamos su oru, o kai kuriais atvejais – patekti ir per odą.
Mokslininkai mano, kad dalis šių mikroskopinių dalelių gali pasiekti smegenis. Tai galėtų įvykti peržengus kraujo ir smegenų barjerą arba patekus per kvapo nervo ląsteles nosies ertmėje.
Galimi poveikio mechanizmai, siejami su Parkinsono liga
Bandydami suprasti galimą plastiko poveikį smegenims, tyrėjai remiasi ankstesniais darbais, rodančiais, kad mikro- ir nanoplastikas gali skatinti tam tikrų baltymų sankaupų formavimąsi.
Minimas alfa-sinukleino baltymas, kurio sankaupos dažnai aptinkamos Parkinsono liga sergančių žmonių smegenyse. Tokios sankaupos laikomos vienu iš ligos požymių.
Be to, plastiko dalelės gali skatinti neurouždegimą – uždegiminius procesus smegenų audinyje, galinčius pažeisti nervų ląsteles.
Kai kurie tyrimai taip pat leidžia manyti, kad plastiko dalelės gali trikdyti vadinamąją žarnyno ir smegenų ašį – sudėtingą ryšių sistemą tarp virškinimo sistemos ir centrinės nervų sistemos.
Dar viena svarstoma galimybė – plastiko fragmentai gali pernešti į smegenų audinį kenksmingus metalus. Tai gali skatinti procesą, vadinamą ferroptoze, kuri yra vienas iš ląstelių žūties mechanizmų.
Visi šie biologiniai procesai anksčiau jau buvo siejami su Parkinsono liga, todėl mikroplastiko poveikis įvardijamas kaip galimas papildomas rizikos veiksnys.
Kodėl dar trūksta aiškių išvadų?
Tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys yra riboti. Daugelis tyrimų atlikti su gyvūnais arba laboratorinėmis ląstelių kultūromis, todėl rezultatus būtina patvirtinti išsamiais tyrimais su žmonėmis.
Dėl šios priežasties ryšys tarp mikroplastiko ir realių žmogaus sveikatos problemų kol kas laikomas tikėtinu, bet dar ne galutinai įrodytu.
Kiti galimi sveikatos padariniai
Be galimo poveikio smegenims, mikroplastikas gali būti siejamas ir su kitomis sveikatos problemomis. Kai kurie tyrimai mini galimas sąsajas su vaisingumo sutrikimais, bakterijų atsparumo antibiotikams didėjimu bei širdies ir kraujagyslių ligomis.
Vis dėlto dalis mokslininkų ragina šiuos rezultatus vertinti atsargiai, nes kai kuriuose darbuose galimi mėginių užteršimai ar netikslūs matavimai.
Todėl būtina tobulinti tyrimų metodus ir užtikrinti griežtesnę laboratorinę kontrolę. Tik taip bus galima tiksliau įvertinti tikrąjį mikroplastiko poveikį žmogaus organizmui.
Ką siūlo mokslininkai?
Apžvalgos autoriai pabrėžia plastiko taršos mažinimo svarbą: ragina gerinti atliekų tvarkymo sistemas ir kurti saugesnes, iš tiesų biologiškai skaidžias plastiko alternatyvas.
Tokios priemonės padėtų sumažinti mikroplastiko patekimą į aplinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad plastikas šiandien naudojamas beveik visose gyvenimo srityse.
Mokslininkai taip pat akcentuoja, kad ateities tyrimai turėtų detaliau nagrinėti mikro- ir nanoplastiko savybes. Svarbu suprasti, kaip dalelių dydis, forma, cheminė sudėtis ar skilimo laipsnis gali paveikti biologinius procesus organizme.
Senstant pasaulio gyventojams, neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Parkinsono liga, paplitimas greičiausiai didės. Todėl visų galimų rizikos veiksnių supratimas tampa vis svarbesnis visuomenės sveikatai.
