Norvegijoje vykdomi archeologiniai tyrimai leido aptikti ir užfiksuoti fragmentus, priklausančius seniausiam iki šiol žinomam runų akmeniui. Vien šio radinio faktas leidžia gerokai paankstinti germanų rašytinės tradicijos pradžią, palyginti su tuo, kaip buvo manoma anksčiau.
Fragmentai datuoti radiokarbono metodu, remiantis su jais susijusiais palaidojimais. Rezultatai rodo, kad įrašai akmenyje galėjo būti iškalti maždaug tarp 50 m. pr. m. e. ir 275 m. po Kr., taigi – Romos laikotarpiu.
Runų akmuo pasirodė esąs gerokai senesnis, nei manyta
Nustatytas laikotarpis yra gerokai ankstesnis už iki šiol patvirtintus runų įrašus ant akmenų, rastus Skandinavijoje ir kitose vietovėse. Tyrėjai nagrinėtuose fragmentuose aptiko kelias runų bei į runas panašių ženklų sekas, o aiškiausiai įskaitomas įrašas – „idiberug“. Manoma, kad tai galėjo būti asmens vardas, tarsi „parašas“ akmenyje.
Neįprastos raidžių formos, pavyzdžiui, ankstyvoji „b“ ar ankstyva „e“ atmaina, suteikia iki šiol neturėtų žinių apie seniausios runų abėcėlės – vadinamojo vyresniojo futarko – raidynų raidą. Ši abėcėlė sudaryta iš 24 ženklų ir laikoma seniausia žinoma runų rašto sistema.
Kituose akmens fragmentuose esančios inskripcijos yra mažiau aiškios, tačiau kai kur matomos sekos primena futarko pradžią. Tai gali reikšti, kad akmuo buvo naudojamas praktiniais, galbūt net mokomaisiais tikslais. Viename fragmente taip pat užfiksuota formulė „ek … fahido runo“, verčiama kaip „aš … nudažiau / parašiau runą“. Tai leidžia spėti, kad čia galėjo būti įrašytas ir ankstyvas runų meistro ar rašiusiojo vardas.
Neaiškūs įrašai ir nauji bandymai juos iššifruoti
Archeologai pabrėžia, kad šis akmuo smarkiai skiriasi nuo vėlesnių monumentalių runų akmenų. Jo paviršiuje matyti negilios, viena kitą dengiančios vagos, rodančios, kad akmuo buvo naudojamas ne vieną kartą arba kad įrašus kūrė skirtingi žmonės. Atsižvelgiant į laidojimo kontekstą, manoma, jog iš pradžių akmuo galėjo žymėti kapavietę, vėliau buvo sulaužytas ir panaudotas iš naujo. Tai suteikia papildomų įžvalgų apie senovės Skandinavijos laidojimo tradicijas.
Diskusijų sukėlęs runų akmuo yra raudonai rudo smiltainio luitas. Jo paviršių dengia daugybė iškaltų runų ir kitų simbolių, o kai kurios teksto dalys sudaro atpažįstamas sekas, todėl būtini tolesni išsamūs tyrimai.
Nors daugelio ženklų reikšmė kol kas lieka neaiški, svarbiausia tai, kad šis radinys jau dabar leidžia tikslinti ir gerokai paankstinti seniausių runų akmenų datavimą. Senovėje jų paskirtis galėjo būti labai įvairi: nuo kapo žymenų ir atminimo ženklų iki informacijos perdavimo priemonių ir, tikėtina, mokomųjų įrankių rašto bei kalbos įgūdžiams formuoti.

