Dirglumas yra viena dažniausių ir labiausiai varginančių problemų, su kuriomis susiduria paaugliai ir jų šeimos.
Pagrindinis šio sutrikimo požymis – perdėtai stipri reakcija į neigiamus emocinius dirgiklius, pasireiškianti pykčio protrūkiais ir nuolatine, intensyvia irzlumo būsena.
Nors daliai paauglių padeda šiuo metu taikomi gydymo būdai – psichoterapija ir medikamentai, – jie neretai būna sunkiai prieinami arba prastai toleruojami.
Naujas tyrimas, paremtas dvigubai aklu, placebu kontroliuojamu klinikiniu tyrimu, rodo, kad plataus spektro mikromaistinės medžiagos (vitaminai ir mineralai) gali reikšmingai sumažinti stiprų paauglių dirglumą. Ypač didelį pagerėjimą patyrė tie paaugliai, kurių elgesį buvo itin sunku kontroliuoti ir kurie kėlė daug sunkumų aplinkiniams.
Tokie rezultatai atveria galimybę taikyti saugią, lengvai pritaikomą ir biologiškai pagrįstą alternatyvą įprastiniam psichiatriniam gydymui.
Skubi efektyvesnio gydymo poreikio problema
Dirglumas būdingas daugeliui psichikos sutrikimų, įskaitant nerimo sutrikimus, depresiją, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD) bei kitus elgesio sutrikimus.
Ypač reikalingi gydymo būdai, kurie tiesiogiai mažintų dirglumą, sukeltų mažiau šalutinių poveikių ir būtų prieinami įvairioms bendruomenėms.
Jaunuolių psichikos sveikatos statistika kelia didelį nerimą. Pastaruosius du dešimtmečius visame pasaulyje stebimas jaunimo psichikos sveikatos blogėjimas, o, pasak vienos prestižinės medicinos komisijos, padėtis jau pasiekė pavojingą lygį.
Vis dėlto tyrimai nuolat pabrėžia veiksmingų ir lengvai prieinamų priemonių trūkumą tiems paaugliams, kurių dirglumas yra stiprus. Tai atskleidžia reikšmingą, iki šiol nepatenkintą visuomenės sveikatos poreikį.
Pateikiami duomenys paremti BEAM (angl. Balancing Emotions of Adolescents with Micronutrients) tyrimu. Jame dalyvavo 132 medikamentų nevartojantys 12–17 metų paaugliai, kuriems buvo nustatytas vidutinio ar sunkaus laipsnio dirglumas. Atsitiktinės atrankos būdu jie buvo suskirstyti į dvi grupes: viena aštuonias savaites vartojo mikromaistines medžiagas (po keturias kapsules tris kartus per dieną), kita gavo aktyvų placebą. Kartą per mėnesį dalyvius nuotoliniu būdu stebėjo klinikinis psichologas.
Placebo poveikis buvo gana ryškus – tai leidžia manyti, kad vien dalyvavimas tyrime daugeliui paauglių suteikė vilties ir motyvacijos keisti elgesį. Vis dėlto mikromaistinės medžiagos reikšmingai pranoko placebą pagal pagrindinius klinikinius rodiklius: dirglumo, emocinio reaktyvumo ir bendro pagerėjimo vertinimus.
Ryškiausi efektai pastebėti tarp paauglių, kuriems diagnozuotas nuotaikos reguliacijos sutrikimas su dažnais pykčio protrūkiais (DMDD). Šioje grupėje į gydymą sureagavo 64% mikromaistines medžiagas vartojusių paauglių, palyginti su 12,5% placebo grupėje. Toks skirtumas psichiatrijoje laikomas neįprastai dideliu.
Tėvų vertinimu, mikromaistines medžiagas vartoję paaugliai pasižymėjo gerokai geresniu elgesiu ir dažniau rodė prosocialų elgesį (pavyzdžiui, buvo linkę padėti, bendradarbiauti) nei jų bendraamžiai placebo grupėje.
Mikromaistinių medžiagų vartojimas taip pat buvo susijęs su greitesniu pagerėjimu pagal klinikinius dirglumo vertinimus, tėvų nurodytu prastesnės nuotaikos (disforijos) sumažėjimu bei pačių paauglių vertinamais pokyčiais: geresne gyvenimo kokybe, mažesniu streso lygiu ir didesniu prosocialiu elgesiu.
Vienas ryškiausių ir labiausiai raminančių rezultatų – suicidinių minčių sumažėjimas. Tyrimo pradžioje maždaug ketvirtadalis dalyvių pranešė turintys tokių minčių. Laikui bėgant jos mažėjo abiejose grupėse, tačiau mikromaistines medžiagas vartojusių paauglių pokytis buvo didesnis. Savęs žalojimo elgesys taip pat sumažėjo abiejose grupėse.
Vienintelis šalutinis poveikis, kuris reikšmingai dažniau pasireiškė mikromaistinių medžiagų grupėje, buvo viduriavimas: jį patyrė apie penktadalis (20,9%) dalyvių, palyginti su 6,2% placebo grupėje. Šis poveikis dažniausiai būdavo laikinas ir paprastai išnykdavo papildus vartojant kartu su maistu ir vandeniu.
Mažiau nei 10% dalyvių buvo sunku prisitaikyti prie kapsulių rijimo. Kiti šalutiniai poveikiai – galvos skausmas, pilvo skausmas, burnos džiūvimas – abiejose grupėse pasireiškė panašiu dažniu ir dažniausiai išnykdavo per pirmąsias kelias savaites.
Socioekonominis fonas – svarbus veiksnys
Gydymo poveikiui didelę įtaką turėjo paauglių socialinė ir ekonominė padėtis.
Dalyviai iš žemesnio socioekonominio sluoksnio dažniau patyrė didesnę mikromaistinių medžiagų naudą. Tai ypač reikšminga tiek klinikinėje praktikoje, tiek visuomenės sveikatos požiūriu.
Žemesnis socioekonominis statusas dažnai reiškia didesnę nepakankamos mitybos riziką, lėtinį stresą, prastesnę sveikatos priežiūros paslaugų prieigą ir didesnį psichikos sutrikimų paplitimą.
Rezultatai leidžia manyti, kad mikromaistinės medžiagos gali padėti kompensuoti tam tikrus mitybos trūkumus ir biologinius pažeidžiamumus, kurie socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamose grupėse pasireiškia dažniau arba ryškiau.
Tokia tendencija rodo, kad, jei mikromaistinių medžiagų vartojimą remtų valstybė, tai galėtų tapti nebrangia ir lengvai pritaikoma priemone, padedančia mažinti sveikatos netolygumus.
Daugelis veiksmingų psichosocialinių ar medikamentinių gydymo būdų reikalauja daug išteklių: laiko, kelionių į gydymo įstaigas, specializuotų specialistų pagalbos. Visa tai ypač apsunkina mažesnes pajamas gaunančių šeimų galimybes gauti tinkamą priežiūrą.
Šiame tyrime psichologo konsultacijos su paaugliu ir jo šeima vyko nuotoliniu būdu, o mikromaistinės medžiagos dalyviams buvo pristatomos kurjeriu visoje šalyje. Tai ypač padidino intervencijos prieinamumą atokesnėse, kaimiškose vietovėse.
Mikromaistinės medžiagos gali tapti priemone, kuri yra ir lengvai prieinama, ir pritaikoma tiems jaunuoliams, kurie patenka į didžiausios rizikos grupę, tačiau tradicinė sveikatos sistema jų ne visada pasiekia.
Tyrimas buvo rengiamas bendradarbiaujant su maorių sveikatos paslaugų teikėjais ir atitiko tradicinį maorių (tikanga) požiūrį. Jame dalyvavo didelė maorių dalyvių dalis (27%), o tyrėjai glaudžiai bendravo su paaugliais, jų šeimomis ir sveikatos specialistais, siekdami geresnių psichikos sveikatos rezultatų.
BEAM tyrimas pateikia tvirtų įrodymų, kad paprastas mitybinis sprendimas gali reikšmingai pagerinti paauglių savijautą: sumažinti emocinį reaktyvumą, elgesio sunkumus ir net suicidines mintis.
Šie rezultatai svarbūs tėvams, sveikatos priežiūros specialistams, mokytojams ir sprendimų priėmėjams, ieškantiems saugių ir praktiškų priemonių, ypač tais atvejais, kai jaunuoliai negali gauti esamų gydymo būdų arba jų netoleruoja. Be to, tyrimas aiškiai parodo socialinio teisingumo aspektą: stipresnį poveikį patyrė žemesnių pajamų šeimose augantys paaugliai.
Gauti duomenys leidžia naujai pažvelgti į dalį psichikos sutrikimų priežasčių, kurios dažnai aiškinamos vien „cheminių medžiagų pusiausvyros sutrikimu“ ar šeimos santykių problemomis.
Kai kuriuos dirglumo atvejus galima vertinti kaip galimą mitybos ir medžiagų apykaitos pažeidžiamumą, kurį būtų galima mažinti daugiau dėmesio skiriant maisto kokybei ir, prireikus, papildant mitybą plataus spektro mikromaistinių medžiagų papildais.
