NASA paviešinti Žemės ir Marso paviršiaus vaizdai padeda geriau suprasti, kaip skirtingomis sąlygomis vyksta vulkaniniai procesai. Ypač dėmesį traukia šlako kūgiai – kūgio formos kalvos, liudijančios apie sprogstamąjį vulkanizmą. Marse tokie dariniai aptinkami itin retai, todėl kiekvienas jų yra svarbi užuomina apie planetos praeitį.
Naujuose NASA pateiktuose palyginimuose sugretinami šlako kūgiai Žemėje ir Marse. Šie kalvų pavidalo dariniai susiformuoja dėl sprogstamojo vulkanizmo, tačiau Raudonojoje planetoje tokios struktūros yra gerokai retesnės nei mūsų planetoje.
Marso nuotraukos padarytos zondo Mars Reconnaissance Orbiter CTX kamera Ulysses Colles regione, Farsidės provincijoje. Palyginimui pateikiami panašių kūgių vaizdai iš San Fransisko vulkaninio lauko Arizonoje (JAV), užfiksuoti Landsat 8 palydovu.
Dauguma Marso ugnikalnių susidarė dėl ramiai besiliejančios bazaltinės lavos. Tuo tarpu šlako kūgiai formuojasi per vidutiniškai sprogstamuosius (strombolinius) išsiveržimus, kai dujomis prisotinta magma išmetama į orą ir sustingsta įvairaus dydžio fragmentais.
Nors galima būtų manyti, kad mažesnė gravitacija ir retesnė atmosfera Marse turėtų skatinti sprogstamuosius išsiveržimus, tokio tipo reljefo formų čia aptikta tik kelios dešimtys, daugiausia – keli šimtai. Palyginimui, Žemėje žinomi dešimtys tūkstančių šlako kūgių; jie sudaro apie 90 % visų mūsų planetos ugnikalnių.
Mokslininkai pažymi, kad Marso kūgiai paprastai yra aukštesni ir platesni nei jų analogai Žemėje. Tokių darinių tyrimai mūsų planetoje padeda geriau suprasti Marso geologiją, nes neturint galimybės atlikti lauko tyrimų Raudonojoje planetoje specialistai daugiausia remiasi orbitiniais vaizdais.
Kartu ekspertai įspėja, kad net jei objektas atrodo kaip vulkaninis kūgis, jo kilmė gali būti kitokia – pavyzdžiui, tai gali būti purvo ugnikalnis. Dėl šios priežasties lyginamasis Žemės ir Marso darinių tyrimas išlieka vienu svarbiausių raktų aiškinantis Raudonosios planetos geologinę istoriją.
Be to, mokslininkai yra nustatę, kad prieš milijonus metų Žemė buvo visiškai kitokia: vadinamojo Sturtijaus apledėjimo metu planeta galėjo virsti „sniego gniūžte“, o šis procesas tapo savęs pastiprinančia klimato katastrofa.
