Mokslininkai ir toliau atranda neįprastų gyvūnų, kurių gyvenimo būdas stebina net ir patyrusius tyrėjus. Vienas tokių gyvūnų – Afrikoje gyvenantis vamzdžiadantis (lot. Orycteropus afer), paslaptingas naktinis žinduolis, kurio mitybos įpročiai ir kūno sandara atrodo tarsi sukurti specialiai kovai su vabzdžiais.
Žemės planeta gyvybę saugo jau daugiau kaip 4,6 milijardo metų, todėl nenuostabu, kad joje egzistuoja tūkstančiai neįprastų rūšių. Kai kurios jų seniai pažįstamos mokslui, tačiau kitos iki šiol kelia daugybę klausimų. Vamzdžiadantis yra viena iš tokių rūšių – gana retai pastebimas gyvūnas, kuris daugiausia aktyvus naktį ir dieną praleidžia slėpdamasis urvuose.
Šis didelę nosį turintis žinduolis yra tikras vabzdžių medžioklės meistras. Per vieną naktį jis gali suėsti net iki 50 tūkstančių skruzdėlių ir termitų. Toks apetitas atrodo milžiniškas, tačiau mokslininkai primena, kad šių vabzdžių Žemėje yra stulbinamai daug – jų bendra biomasė net kelis kartus viršija visų laukinių žinduolių biomasę.
Vamzdžiadantis dažnai vadinamas afrikiniu skruzdėdžiu arba švilpiku. Jo kūnas pritaikytas itin specifinei mitybai. Ieškodamas maisto gyvūnas pirmiausia aptinka termitų ar skruzdėlių lizdus, o tuomet stipriomis priekinėmis letenomis ima ardyti kietus piliakalnius ar požeminius tunelius.
Jo nagai yra ypač tvirti, o kaulai sustiprinti tankiu jungiamuoju audiniu, todėl gali atlaikyti didelę apkrovą kasant kietą dirvožemį. Vos prasiskverbęs į lizdą, vamzdžiadantis greitai įkiša ilgą snukį ir pradeda rinkti vabzdžius.
Skruzdėlės ir termitai, gindami savo koloniją, gali pulti įsibrovėlį, kąsti ar net purkšti rūgštį. Tačiau šis žinduolis turi storą ir tvirtą odą, todėl tokios gynybos priemonės jam beveik nepavojingos.
Dar viena įdomi adaptacija – gebėjimas užspausti šnerves. Tai padeda gyvūnui neįkvėpti dulkių ir smėlio, kai jis knisasi į vabzdžių lizdus.
Pagrindinis vamzdžiadancio „įrankis“ yra ilgas, maždaug 30 centimetrų ilgio liežuvis. Jis padengtas itin lipniomis seilėmis, kurias išskiria specialios liaukos. Šios liaukos yra neįprastai didelės ir beveik juosia visą gyvūno kaklą.
Dėl tokios struktūros liežuvis veikia kaip klijais padengta juosta – vabzdžiai prie jo tiesiog prilimpa. Tada gyvūnas greitai įtraukia liežuvį atgal ir praryja grobį.
Įdomu tai, kad vamzdžiadantis beveik nekramto maisto. Jo virškinimo sistema prisitaikiusi prie tokios dietos. Skrandyje esanti raumeninga sienelė veikia tarsi malūnas – ji susmulkina vabzdžius ir leidžia juos suvirškinti be kramtymo.
Nepaisant to, suaugę gyvūnai vis tiek turi dantis. Jie labai neįprasti – maždaug dvidešimt nedidelių kaiščio formos dantų, esančių žandikaulio gale. Šie dantys nuolat dyla, bet tuo pačiu ir auga.
Kiekvienas dantis sudarytas iš šimtų smulkių, vamzdelių pavidalo struktūrų, sudarytų iš specialios medžiagos, vadinamos vazodentinu. Skirtingai nei daugumos žinduolių, šie dantys neturi emalio, todėl yra gana minkšti. Vis dėlto jie puikiai tinka maistui sutrinti, kai jis patenka į burną.
Nors vamzdžiadantis gali atrodyti kiek keistai – su ilga nosimi, stambiomis ausimis ir galingomis letenomis – jo kūnas yra puikus evoliucijos pavyzdys. Kiekviena šio gyvūno kūno dalis pritaikyta vienam tikslui: efektyviai rasti ir suvalgyti milžiniškus kiekius mažų vabzdžių.
Dėl savo slapto gyvenimo būdo šie gyvūnai retai pastebimi žmonių, todėl mokslininkai vis dar tyrinėja jų elgesį, ekologinę reikšmę ir vaidmenį Afrikos ekosistemose. Tačiau jau dabar aišku, kad vamzdžiadantys yra svarbūs natūralūs vabzdžių populiacijų reguliuotojai. Per vieną naktį suėsdami dešimtis tūkstančių skruzdėlių ir termitų, jie padeda išlaikyti gamtos pusiausvyrą.
