Inkstai yra viena svarbiausių gyvybę palaikančių organizmo sistemų. Jie padeda reguliuoti kraujospūdį, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir endokrininiuose procesuose. Tačiau kaip suprasti, kad inkstai nebesusitvarko su savo darbu? Svarbu žinoti, kad skausmo gali ir nebūti.
Viena pavojingiausių sutrikusios inkstų veiklos pasekmių – inkstų nepakankamumas. Vis dėlto net ir tokia rimta diagnozė nereiškia, kad būtina atsisakyti vilties gyventi įprastą gyvenimą. Apie šios būklės simptomus ir priežastis pasakoja urologas, andrologas, reproduktologas, medicinos mokslų kandidatas Stanislavas Sosnovskis.
Kodėl „atsisako“ inkstai?
Kalbant apie inkstų nepakankamumo priežastis, dažniausiai išskiriami du pagrindiniai scenarijai: ūminė ir lėtinė forma.
Ūminės formos atveju viskas vystosi labai greitai, dažnai be jokių išankstinių perspėjamųjų ženklų. Liga prasideda staiga ir gali progresuoti per kelias dienas. Taip neretai nutinka apsinuodijus, netekus daug kraujo arba esant tam tikrų vaistų netoleravimui.
Lėtinė forma gali vystytis lėtai ir beveik nepastebimai. Simptomai stiprėja palaipsniui, o kartais jų gali nebūti daugybę metų – iki tol, kol pažeidžiama apie 75 % inkstų nefronų. Dažniausios priežastys yra cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, lėtinės uždegiminės ligos bei autoimuninės kilmės patologijos, pavyzdžiui, glomerulonefritas.
Paprastai inkstai neskauda ir retai sukelia tiesioginių nusiskundimų. Dėl šios priežasties daugelis žmonių apie problemą sužino tik vėlyvose stadijose, kai organizmas jau nebesugeba kompensuoti sutrikimų.
Kada metas sunerimti?
Ankstyvosiose lėtinio inkstų nepakankamumo stadijose simptomai dažnai primena įprastą nuovargį: nuolatinį mieguistumą, burnos džiūvimą, jėgų stoką net paprastoms užduotims. Tai siejama su baltymų skilimo produktų ir rūgščių radikalų kaupimusi kraujyje.
Vėliau gali atsirasti tinimai, ypač rytais veido srityje. Taip pat pasitaiko pykinimas, kartais vėmimas, dusulys net ir be fizinio krūvio, padidėjęs kraujospūdis, o sunkesniais atvejais gali vystytis ureminė encefalopatija.
Kinta ir šlapimo kiekis: jo gali būti gerokai daugiau (ypač naktį) arba, priešingai, labai mažai – tai priklauso nuo ligos stadijos. Šlapinantis galima pastebėti, kad šlapimas stipriai putoja. Oda gali pradėti niežėti, įgauti tamsiai gelsvą atspalvį, kraujospūdis tampa nestabilus, burnoje atsiranda metalo skonis.
Ūminė forma dažniausiai pasireiškia daug sunkiau: staiga smarkiai sumažėja šlapimo kiekis (kartais – iki visiško jo nebuvimo), atsiranda ryškus silpnumas, traukuliai, sąmonės sutrikimas, gali greitai vystytis išplitusios intravaskulinės koaguliacijos (DIC) sindromas. Be skubios medikų pagalbos tokia būklė gali baigtis itin liūdnai.
Daugelis iš pradžių šiuos požymius linkę aiškinti „pervargimu“, „peršalimu“ ar „amžiumi“. Vis dėlto, jei tinimai, nuovargis ir šlapimo pokyčiai nepraeina ilgiau nei savaitę, tai yra rimtas signalas nedelsti.
Kaip nustatoma diagnozė?
Pirmiausia atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai: vertinamas kreatinino ir šlapalo kiekis, glomerulų filtracijos greitis. Taip pat atliekamas inkstų ultragarsinis tyrimas, o prireikus – kompiuterinė tomografija ar biopsija.
Gydymas priklauso nuo ligos formos ir stadijos. Ūminiu atveju svarbiausia – skubiai pašalinti priežastį: taikyti intensyvų gydymą, gydyti infekciją arba šalinti intoksikaciją.
Lėtinės formos metu sutrinka vandens ir druskų apykaita, kraujyje kaupiasi azotiniai junginiai, nukenčia endokrininės ir fermentinės funkcijos. Tuomet būtina laikytis dietos, kurioje mažiau druskos, baltymų ir fosforo, vartoti kraujospūdį mažinančius vaistus, o anemijai gydyti – geležies preparatus. Vėlyvose stadijose dažniausiai tenka rinktis tarp nuolatinės dializės (3–4 kartus per savaitę po 4–5 valandas) ir chirurginio gydymo – inkstų transplantacijos. Transplantacija daugeliui leidžia gyventi visavertį gyvenimą.
Dalis dializuojamų pacientų dirba, keliauja ir net bėga maratonus. Yra žmonių, kurie po inksto transplantacijos grįžta į sportą, susilaukia vaikų ir sėkmingai kuria karjerą. Svarbiausia – disciplina: reguliariai atlikti tyrimus, laikytis dietos, gerti tik tiek vandens, kiek rekomenduoja gydytojas (nei per daug, nei per mažai), atsisakyti rūkymo ir alkoholio. Tačiau tai veiksminga tik tuomet, kai taikomas tinkamas gydymas. Be gydytojo priežiūros ir sistemingo stebėjimo sveikatos būklė gali greitai blogėti.
