Jei esate alaus mėgėjas, ko gero, jau ne kartą teko minti Vilniaus Šv. Stepono ir Polocko gatvėse įsikūrusių alaus barų „Šnekutis“ slenksčius. Kaimiško alaus „šventovė“ ir jos savininkas Valentas pritraukia ne tik vilniečius ar Lietuvos gyventojus, bet ir gausybę turistų iš įvairiausių šalių.
Valentas Vaškevičius — charizmatiška asmenybė. Tai šnekus, draugiškas, įdomus, paprastas ir labai šiltas žmogus, kiekvieną atkeliavusį į barą pasitinkantis valiūkiška šypsenėle iš po ūso. Jei tau liūdna, skubėk į „Šnekutį“, kur dėdė Valentas savo šnekomis pralinksmins ir dar tikru, kaimišku alumi pavaišins.
Visada išsiskirdavo
Nuo pat pradžių, kai tik ėmė važinėti po kaimus ir dalyvauti įvairiose aludarių šventėse, Valentas išsiskirdavo savo apranga, kurią nuolat keisdavo, nes drabužiai jam paprasčiausiai greitai nusibosdavo. „Iš pradžių buvo tik šiaudinė kepurė. Po to prisidėjo lininiai marškiniai ir kelnaitės. Po kurio laiko nusibodo, taigi vasarą pradėjau nešioti veltinius“, — šypsosi aludaris.
Pažvelgus į vieną iš Šv. Stepono gatvės baro sienų, tapusia Valento gyvenimo nuotraukų albumu, matyti ne tik originalios aprangos detalės, aludarių švenčių nuotaikos, bet ir gyvenimu besidžiaugiantis Valentas.
Aludaris pamena, kad keliaudamas po kaimus jis visuomet mėgdavo pasirodyti, išsiskirti iš kitų ne tik savo išvaizda, bet ir poelgiais. Pavyzdžiui, tam tikru gyvenimo laikotarpiu Valentas buvo sveikuolis: „Žiemą įšildavau, žinoma, ne nuo alaus, nes buvo laikotarpis, kai alaus buvau visai atsisakęs. Įšildavau ir šokdavau pusnuogis. Visi laikraščiai, žurnalai ir televizija mirgėdavo“, — kikena aludaris.
Šiandien Valento nesupainiotumėte su niekuo. Ilgoki plaukai ir nestandartiniai ūsai, lininiai drabužiai, medinis alaus bokalas, nykščiai iškelti į viršų ir nuoširdi šypsena — tokį įvaizdį įgavo ir „Šnekučio“ baras, tokį dėdę matome ir ant „Jovarų Šnekučio“ alaus etikečių.
Be to, galime teigti, kad galbūt be Valento vilniečiai nebūtų nė akyse regėję ir skanavę kaimiško alaus. Juk tai jis, pats pirmasis į šalies sostinę atgabeno „gyvą“ alų, kurio šiandien bare yra net 12 rūšių.
Alutis – atsiskaitymo būdas
Aludarystė — visas Valento gyvenimas. Kiek jis prisimena savo vaikystę, namuose visuomet būdavo alaus. Kadangi augo be tėčio, alų gamindavo mama. Pasak aludario, anksčiau atsiskaitymo forma buvusi natūra. „Žmonės keisdavosi bulvėmis, burokais, miltais, grūdais ir t. t. Aš esu kilęs iš Pasvalio rajono, o mūsų krašte vienas iš atsiskaitymo būdų buvo alutis. Mama turėdavo statinaitę alaus ir, kai kokie darbai, kaimynai visada ateis į talką, jeigu tik turi alaus. O darbai kaime būdavo įvairūs: grūdelių kūlimas, mėšlo vežimas, bulviakasis, burokų rovimas ir t. t. Taip pat ir visokios šventės, krikštynos, vestuvės ir kitos progos be alaus neapsieidavo.“, — prisimena Valentas.
Šiandien alų galime gerti tik sulaukę pilnametystės ir skaičiuojame buteliais, bokalais arba litrais, o anksčiau viskas buvę kitaip. „Jeigu alaus darydavo kokiai šventei, apskaičiuodavo ir vaikui, ir seneliui, ir suaugusiam po vieną kibirą (10 l) „ant galvos“, — pasakoja aludaris.
Aludarystė iš kartos į kartą
Valentas nuo pat vaikystės stebėdavo alaus gamybos procesą ir patyliukais šio meno mokėsi iš mamos. „Alų darydavo įvairiai. Buvo pirmoko, antroko, trečioko alus. Pirmokas galėjo siekti apie 10 laipsnių, antroką darydavo silpnesnį, o trečiokas buvo skirtas atsigerti prie darbų, beveik be laipsnių. Šiais laikais, alus taip nebeskirstomas. Dabar nusunkia pirmoko, antroko ir trečioko grūdelius ir sumaišo į vieną. Padaro vieną rūšį, kurią atitinkamai atskiedžia, jeigu reikia įdeda cukriuko“, — sako jau 15 metų alaus versle besisukantis „Šnekučio“ savininkas.
Valentas prisimena, kad seniau aludariai karštį matuodavo alkūne arba pirštu, o cukrų dėdavo „iš akies“. Be to, alaus stiprumo niekas taip ir nežinodavo. Šiandien aludariai jau naudoja specialius termometrus karščiui ir sacharometrus stiprumui matuoti. „Jie žinodavo kiek dėti cukraus į pirmoką, į antroką ar trečioką ir šeimos paslaptis perduodavo savo vaikams ir anūkams.“, — pasakoja giminės tradicijas saugantis aludaris.
Šnekučiu gali būti kiekvienas
Valentas pasakoja, kad alaus verslą kartu su žmonos broliu pradėjo dar 1995 m., Pasvalyje. Nuo pat pradžių alus gavo „Šnekučio“ vardą, kurį sugalvojo pats Valentas. „Pastebėjau, kad kai žmonės susėda prie ąsotėlio, kuo toliau, tuo daugiau šneka. Todėl visus ir pavadinau šnekučiais“, — šypsosi aludaris.
Nuo pat pirmojo „Šnekučio“ baro įkūrimo Pasvalyje, alaus mėgėjai turėjo progos paragauti įvairiausių rūšių kaimiško alaus. „Praūžus uraganui Anatolijui, atsirado alutis „Anatolijus“. Kai užsiauginau barzdą, pradėjome prekiauti „Barzdočių“ alumi. Prisigalvodavome visokių“, — prisimena Valentas. Visos „Šnekučio“ alaus rūšys atspindėdavo tuo metu Valentui svarbias gyvenimo aktualijas ir keisdavosi savo receptūra, taigi pasižymėjo skirtingu skoniu.
Aludario planai
Džiugi žinia „Šnekučio“ lankytojams ir alaus mėgėjams: „Planuojame nepasiduoti kitiems barams ir atidaryti dar didesnį „Šnekutį“, — ateities planus išduoda Valentas. Aludaris sakosi ieškosiąs bendraminčių, kurie mokėtų iš širdies prekiauti alumi, kaip jis pats sako: „dūšią atiduoti“, ne tik paduoti ir paimti, bet sukurti jaukumą ir šilumą, kad netrūktų nei alaus, nei kalbų. Juk visas alus šiame bare „Šnekutis“: „Visi šnekučiai, nuo visų šnekasi. Nuo vienų greičiau, nuo kitų lėčiau.“, — juokiasi Valentas.
Keliame bokalą šalto alaus ir linkime sėkmės „Šnekučiui“! O portalo lankytojus kviečiame pasidairyti po barą ir artimiau susipažinti su šnekučiu Valentu nuotraukų galerijoje.
