Naujas genetinis tyrimas atskleidė netikėtą mūsų protėvių ir neandertaliečių santykių pusę: panašu, kad mišrios poros dažniau susidarydavo tarp šiuolaikinių žmonių rūšies (Homo sapiens) moterų ir neandertaliečių vyrų. Šis atradimas leidžia kitaip pažvelgti į senovinius skirtingų žmonių rūšių kontaktus ir jų paliktą genetinį pėdsaką mūsų DNR.
Naujausi genetinės analizės duomenys padėjo tiksliau suprasti, kaip galėjo vykti neandertaliečių ir ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių sąlyčiai. Tyrėjai, nagrinėję senovinius genomus, aptiko dėsningumų, rodančių, kad dažniausias mišrių porų modelis buvo Homo sapiens moteris ir neandertalietis vyras.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į neandertaliečių DNR pasiskirstymą šiuolaikinių žmonių genome. Žinoma, kad dauguma žmonių, gyvenančių už Afrikos į pietus nuo Sacharos ribų, savo genetinėje medžiagoje turi nedidelę neandertaliečių genų dalį. Manoma, kad dalis šių genų galėjo padėti prisitaikyti prie aplinkos ir kovoti su tam tikromis ligomis, tačiau kartu kai kurie variantai galėjo didinti jautrumą kitoms sveikatos problemoms.
Vis dėlto mokslininkus ilgą laiką glumino vienas faktas: X chromosomoje aptinkama gerokai mažiau neandertaliečių DNR nei kitose chromosomose. Iš pradžių tai buvo aiškinama natūralios atrankos poveikiu – esą dalis neandertaliečių genų šioje chromosomoje galėjo būti žalingi, todėl laikui bėgant buvo „išvalyti“ iš populiacijos.
Genetiko Alexanderio Platto vadovaujama Pensilvanijos universiteto komanda pabandė į šį klausimą pažvelgti kitu kampu. Tyrėjai palygino neandertaliečių genomą su žmogaus DNR fragmentais, kurie, kaip manoma, galėjo susimaišyti maždaug prieš 250 tūkstančių metų. Jie aptiko savotišką „veidrodinį“ vaizdą: neandertaliečių X chromosomoje yra daugiau Homo sapiens DNR būtent tose vietose, kur šiuolaikinių žmonių X chromosomoje labiausiai stinga neandertaliečių genetinio paveldo.
Tikėtiniausias paaiškinimas siejamas su lytinių chromosomų paveldėjimu. Moterys turi dvi X chromosomas, o vyrai – vieną X ir vieną Y. Vidutiniškai apie du trečdaliai X chromosomų populiacijoje paveldimos iš motinų. Jei mišrios poros dažniau susidarydavo tarp Homo sapiens moterų ir neandertaliečių vyrų, būtent toks genetinis pėdsakas X chromosomoje ir turėjo išlikti ryškiausiai.
Populiacijų genetikos specialistas Xinjunas Zhangas iš Mičigano universiteto pabrėžia, kad tiksliai atkurti tų kontaktų pobūdžio neįmanoma. Pasak jo, negalime „keliauti laiku“, kad sužinotume, ar šie susitikimai buvo taikūs ir savanoriški, ar juos lydėjo konfliktas bei prievarta.
Nepriklausomas evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey iš Prinstono universiteto šią studiją vertina kaip svarbų žingsnį, padedantį geriau suprasti skirtingų žmonių rūšių tarpusavio ryšius praeityje. Kartu patys autoriai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, gali būti, kad iš sąjungų tarp neandertaliečių moterų ir Homo sapiens vyrų gimę palikuonys buvo mažiau gyvybingi, todėl jų genetinis indėlis į vėlesnes populiacijas liko silpnesnis.
Tuo pat metu ir kiti moksliniai atradimai nuolat plečia mūsų supratimą apie praeitį. Pavyzdžiui, Patagonijoje rastas beveik pilnas maždaug 90 mln. metų senumo nykštukinio dinozauro skeletas – manoma, kad suaugęs šis gyvūnas svėrė mažiau nei kilogramą. Tokie radiniai padeda geriau suprasti tiek Žemės, tiek gyvybės istoriją.
