Dažnai susiduriame su vienokia ar kitokia pykčio forma. Iš kur kyla pyktis, kaip užkirsti jam kelią ir su juo kovoti?
Ar žinojote, kad, kad žudymas, mušimas, kaltinimai, įvairiausių formų įžeidinėjimai – visa tai tik pykčio išraiška. Visa išoriškai pasireiškusi agresija – durų trankymas, rėkimas, mušimas ar bet koks smurtas – bereikalingas energijos švaistymas ir savo jausmų nesupratimas.
Prisiimkite atsakomybę už savo pyktį
Pykčio nereikia slopinti ar užgniaužti, jį tereikia tinkamai išreikšti. Pirmiausia turite sąžiningai prisiimti atsakomybę už savo pyktį. Juk jus išplūdęs kaimynas gali sukelti pyktį ir juoką, galite visiškai nekreipti dėmesio.
Viskas, ką jaučiate yra jūsų asmeninis reikalas. Dažnai sakome: „Kaip jis mane sunervino su tais savo prašymais“, tačiau juk ne jis nervino, o jūs susinervinote. Kaltinantis mąstymas skatina reikšti pyktį agresyviai – priekaištauti, kaltinti ir bausti kitus. Aplinkinių elgesys yra tik stimulas jausmams atsirasti, tačiau nebūtinai yra jų priežastis.
Atskirkite stimulą nuo priežasties
Dažnai pasitelkę emocijas valdome kitus žmones, manipuliuojame jų atsakomybės ir kaltės jausmais. Esate girdėję ar sakę: „Tėveliui skaudu, kad gauni tokius prastus pažymius“, vaikas verčiamas mąstyti, kad yra atsakingas už tėvo blogą savijautą.
Manipuliacija jausmais būdinga ne tik suaugusiojo ir vaiko santykiuose. Svaidydami į orą frazes: „Tu mane supykdei“, „Nuliūdinai mane“, „Tu taip pasielgei ir aš nusivyliau“… Panašiai kalbėdami, visą kaltę verčiam kitiems ir nusimetam atsakomybę už savo jausmus. Stimulas prasideda, kai mąstome, jog mūsų kančios priklauso nuo kitų žmonių poelgių.
Pykčio priežastis – neteisingas mąstymas
Piktos emocijos prasiveržia, kai užimame teisėjo poziciją ir imame visus „kalti prie kryžiaus“ už jų neteisingą elgesį. Klientas vėluoja į susitikimą, kaip jaučiamės? Jei norėjome būti įvertinti, galime jaustis nusivylę, jei norėjome panaudoti laiką tikslingiau, galime jausti nepasitenkinimą, tačiau jei norėjome dar bent kelių minučių geriau pasiruošti pokalbiui ir pabūti vieni, galime jausti dėkingumą ir laimę. Būtina suvokti, kad patys esate atsakingi už jausmus, kuriuos patiriate. Norėdami nesivaržydami pamatyti tikrąjį pykčio veidą, mes turime analizuoti žmonių norus bei jausmus.
Pykčio esmė – nepatenkinti norai
Pyktį sukelia neišpildyti norai. Sakysite, kas čia gero? Gerai tai, kad, kai supykstate, turite progą įsigilinti į savo jausmus, galite suprasti, kas jūsų netenkina ir pakeisti situaciją geresne linkme. Frazę: “Esu supykęs, nes jie…“ pakeiskite į frazę „Esu supykęs, nes aš…“.
Smurto priežastis – noras bausti
Kaip manote, ar jūsų emocijos būtų kitokios, jei jus įžeistų svetimas ar jūsų mylimas žmogus? Pavyzdžiui, jūs išgirstate pastabą iš sergančio giminaičio ir iš nepažįstamo žmogaus. Pirmuoju atveju, jūs jausite gailestį sergančiajam ir greičiausiai atleisite jam už grubumą, o antruoju greičiausiai įniršite. Atsiranda noras bausti ir kaltinti, kyla pyktis.
Kaip teisingai parodyti pyktį
Paprasti keturi etapai padės teisingai parodyti pykčio sukeltus jausmus:
Pirmas. Giliai įkvėpkite. Tai reikalinga ne tik tam, kad vienu atsikvėpimu neišrėžtume visko, kas atėjo į galvą, bet ir tam, kad kartais nutylėtume ir neapkaltintume kito dėl savo emocijų.
Antras. Susimąstykite, dėl ko supykote. Ne, jūs įniršote, ne dėl to, kad kaimynė paliko šiukšlių maišelį prie laiptinės, jus pykdo, kad nepaisoma jūsų prašymo nepalikti šiukšlių viešoje vietoje.
Trečias. Tirkite savo norus. Supykome, nes mūsų neišklausė, nes pasiutome nesvarbūs. Jei kaltinu kaimynę, jog ji nevala, vadinasi, noriu tvarkos, pagarbos aplinkai.
Ketvirtas. Rodykite pyktį. Nebepykstate? Jūsų pyktis virto adekvačiai vertinamais jausmais? Suvokėte savo norus ir jau mąstote, kaip juos įgyvendinti? Esate pasirengę paaiškinti savo kaimynei kaip jaučiatės ir ko konkrečiai iš jos norite? Apie tai, kaip nesuklysti bendraujant rašėme ankščiau.
Neskubėkite pasiduoti blogoms emocijoms ir stenkitės suprasti save ir savo norus bei tinkamai juos reikšti.
Sėkmės!
