Viena didžiausių mums žinomų Visatos žvaigždžių pastaruoju metu sukėlė nemažai diskusijų astronomų bendruomenėje. Mokslininkai užfiksavo neįprastus jos pokyčius, tačiau iki šiol nėra vieningos nuomonės, ką jie iš tiesų reiškia ir kokį raidos etapą ši žvaigždė dabar išgyvena.
Žvaigždė WOH G64, esanti Didžiajame Magelano debesyje, ilgą laiką buvo laikoma viena didžiausių žinomų raudonųjų supermilžinių. Skaičiuota, kad jos spindulys siekia daugiau nei 1500 Saulės spindulių, todėl ji pelnytai buvo vadinama kosminiu milžinu.
2013–2014 m. teleskopai užfiksavo dramatiškus šios žvaigždės pokyčius. Astronomams pasirodė, kad ji pradėjo keisti savo savybes ir iš klasikinės raudonosios supermilžinės virsta karštesne, gelsvesne žvaigžde.
Tyrėjų grupė, vadovaujama Gonzalo Muñozo-Sanchezo iš Atėnų nacionalinės observatorijos, padarė išvadą, kad žvaigždė galėjo pereiti į itin retą geltonosios hipermilžinės fazę. Tokia stadija laikoma vienu galimų etapų prieš masyvios žvaigždės galutinį žlugimą.
2024 m. lapkritį mokslininkai savo rezultatus paskelbė kaip preliminarų darbą. Vėliau publikuotame straipsnyje jie teigė, kad staigūs pokyčiai gali rodyti greitą perėjimą iš raudonosios supermilžinės į trumpalaikę evoliucinę stadiją, kuri kartais siejama su artėjančios supernovos pranašais.
Pasak tyrėjų, tokia transformacija galėjo įvykti dėl dalinio žvaigždės atmosferos išmetimo. Kita hipotezė – kad žvaigždė tiesiog grįžo į ramesnę būseną po neįprastai ilgo, daugiau nei tris dešimtmečius trukusio aktyvumo periodo.
Analizė rodė, kad žvaigždės temperatūra padidėjo, o jos dydis sumažėjo maždaug iki 800 Saulės spindulių. Taip pat buvo užfiksuoti atmosferos cheminės sudėties pokyčiai.
Be to, mokslininkai aptiko karštą palydovinę žvaigždę, galimai sąveikaujančią su pagrindine milžine. Tokia dvinarė sistema gali smarkiai paveikti aplinką ir sukelti sudėtingus fizinius procesus, kurie apsunkina interpretaciją.
Vis dėlto naujesni stebėjimai pasiūlė kitokią įvykių versiją: jie leidžia manyti, kad WOH G64 galbūt niekada nebuvo nustojusi būti raudonąja supermilžine.
Raudonosios supermilžinės yra vienos didžiausių žvaigždžių Visatoje pagal tūrį. Jos susidaro evoliucionuojant labai masyvioms žvaigždėms, kurių masė paprastai siekia maždaug 8–30 Saulės masių.
Pradėjus degti sunkesniems cheminiams elementams, tokių žvaigždžių išoriniai sluoksniai smarkiai išsiplečia. Dėl to žvaigždės spindulys gali išaugti iki šimtų ar net tūkstančių Saulės spindulių.
Šie kosminiai milžinai yra labai nestabilūs: jų ryškumas, spalva ir kitos savybės gali stipriai svyruoti, nes jie nuolat praranda medžiagą ir išmeta ją į aplinkinę erdvę.
WOH G64 yra maždaug už 160 000 šviesmečių nuo Žemės. Dėl įspūdingo dydžio ir palyginti gero stebimumo ji tapo svarbiu objektu tiriant paskutines masyvių žvaigždžių evoliucijos stadijas.
Tačiau tokių nestabilių objektų elgesį aiškinti sudėtinga. Vien ryškumo ar spalvos kaita dar nereiškia, kad žvaigždė iš tiesų pakeitė evoliucinę būseną.
Kai 2024 m. Muñozo-Sanchezo komanda paskelbė savo išvadas, kiti astronomai gavo progą atlikti papildomus stebėjimus dar iki galutinės publikacijos.
2024 m. lapkritį–2025 m. gruodį astronomai Jakas van Lūnas iš Kylo universiteto Jungtinėje Karalystėje ir Keiči Ohnaka iš Andreso Bello universiteto Čilėje stebėjo šią žvaigždę, naudodami Pietų Afrikos didįjį teleskopą.
2026 m. sausį žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ jie paskelbė savo rezultatus. Spektriniuose duomenyse buvo aptiktas titano oksidas žvaigždės atmosferoje.
Tai reikšminga detalė, nes geltonosios hipermilžinės yra pernelyg karštos, kad jų atmosferoje galėtų išlikti tokios molekulės. Todėl titano oksido aptikimas leidžia manyti, kad WOH G64 vis dar yra raudonoji supermilžinė.
Pasak van Lūno, nors anksčiau buvo teigiama, kad žvaigždė virto geltonąja hipermilžine, nauji stebėjimai rodo kitokį vaizdą. Spektruose matomos titano oksido absorbcijos juostos yra būdingos būtent raudonosioms supermilžinėms.
Tai reikštų, kad žvaigždė galbūt niekada ir neperėjo į kitą evoliucinę stadiją, o stebėti požymiai gali būti sudėtingos sąveikos su palydovine žvaigžde padarinys.
Panašių atvejų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, Betelgeizė prieš kelerius metus smarkiai pritemo: jos ryškumas buvo sumažėjęs beveik ketvirtadaliu, tačiau tai nereiškė, kad žvaigždė staiga perėjo į kitą raidos etapą.
Vis dėlto tai nereiškia, kad su WOH G64 nevyksta nieko įdomaus. Mokslininkai sutinka, jog ši sistema greičiausiai yra dvinarė, o dviejų žvaigždžių sąveika gali sukelti sudėtingus, sunkiai interpretuojamus reiškinius.
Tokios sąveikos gali keisti aplink žvaigždę esančios medžiagos pasiskirstymą ir sukurti spektre požymius, kurie iš šalies primena evoliucinę transformaciją. Tačiau iš tikrųjų tai gali būti tik laikini procesai.
Norint suprasti tikrąją šios sistemos prigimtį, būtini ilgalaikiai stebėjimai. Tik nuosekliai sekant žvaigždę ilgesnį laiką bus galima patikimiau nustatyti, ar ji iš tiesų artėja prie naujos evoliucinės fazės.
Kol kas aišku viena: WOH G64 yra viena įdomiausių ir paslaptingiausių žvaigždžių mūsų Galaktikos kaimynystėje. Jos elgesys ir toliau stebina mokslininkus, o pati žvaigždė, tikėtina, dar ilgai išliks svarbiu tyrimų objektu.
