Daugelis turistų, pirmą kartą apsilankiusių Japonijoje, patiria tikrą kultūrinį šoką ne tik gatvėse, bet ir ten, kur to mažiausiai tikėtųsi – tualete.
Japonijoje tualetas nėra vien „techninė“ patalpa. Tai svarbi kultūros dalis, kurioje komfortas dažnai maksimaliai automatizuotas, o nepriekaištinga švara laikoma savaime suprantamu elgesio standartu. Įdomiausia, kad net tame pačiame mieste greta egzistuoja du visiškai skirtingi pasauliai: tradiciniai, į grindis įleisti tualetai ir itin modernūs klozetai su funkcijomis, kurios kitur vis dar primena mokslinę fantastiką.
Technologijos ir komfortas: „Washlet“ fenomenas
Ryškiausias Japonijos tualetų kultūros simbolis – vadinamasis „Washlet“. Tai aukštųjų technologijų klozetas arba bidė dangtis, turintis daugybę funkcijų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti painios, tačiau praktikoje yra itin patogios.
Sėdynės šildymas, reguliuojami plovimo režimai, džiovinimas, įmontuotas dezodorantas ir judesio jutikliai sukurti tam, kad žmogui nereikėtų papildomai rūpintis komfortu – atsisėdi, o visa kita sistema „padaro“ už tave.
Moderniausiuose modeliuose galima rasti ir tokių sprendimų kaip išankstinis klozeto paviršiaus sudrėkinimas, kad prie jo mažiau prikibtų nešvarumai, automatiškai išsivalantys purkštukai ar bakterijas neutralizuojančio vandens naudojimas. Tai nėra prabangos demonstravimas – greičiau dėmesys higienai ir išteklių taupymui: mažiau popieriaus, mažiau kvapų ir minimalus tiesioginis kontaktas su paviršiais.
Privatumas ir „jūros ošimas“
Viena labiausiai užsieniečius stebinančių detalių – garso maskavimo funkcija, dažnai vadinama „jūros ošimu“. Japonijoje privatumas tualete vertinamas itin rimtai. Kad būtų išvengta nejaukumo ir nereikalingų garsų, įrenginiuose įdiegiama funkcija, imituojanti tekančio vandens ar gamtos skambesį.
Instrukcijose ši funkcija dažnai minima greta įprastų dalykų: energijos taupymo režimo ar lėtai nusileidžiančio dangčio. Tokia sistema padeda žmogui jaustis užtikrinčiau – jis žino, kad jo buvimas patalpoje išlieka maksimaliai diskretiškas.
Tradicijos, kurios niekur nedingo
Nors technologijos Japonijoje vystosi labai sparčiai, tradicinis washiki – į grindis įleistas tualetas – niekur nedingo. Jį vis dar galima rasti mokyklose, senesnėse traukinių stotyse ar mažesnėse kavinėse. Tam yra ne tik istorinės, bet ir praktinės priežastys.
Specialistai pabrėžia, kad pritūpimo poza fiziologiškai geriau atitinka žmogaus kūno poreikius. Be to, tokio tipo tualetus paprasčiau prižiūrėti vietose, kur didelė žmonių kaita, o tiesioginis kūno kontaktas su paviršiais sumažėja. Japonijoje nevyksta „kova“ tarp seno ir naujo – abu variantai atlieka savo funkciją ir laikomi vienodai priimtinais.
Kodėl japonai kartais sėda „atsisukę į sieną“?
Čia prieiname prie įpročio, kuris daugeliui kelia nuostabą – sėdėjimo atsisukus į vandens bakelį ar sieną. Toks elgesys siejamas su istoriniu Japonijos tualetų dizainu.
Tradiciniuose grindiniuose tualetuose viename gale būna pakyla, tarsi „gaubtas“, saugantis nuo taškymosi. Kad viskas veiktų kaip numatyta, žmogus turi pritūpti ar stovėti veidu į šią pakylą. Šiuolaikiniuose klozetuose toje pačioje vietoje dažnai būna vandens bakelis.
Žmonėms, užaugusiems naudojantis būtent tokio tipo tualetais, poza „veidu į sieną“ atrodo natūralesnė ir net suteikia didesnį privatumo jausmą. Todėl dalis japonų šį įprotį išlaiko ir moderniuose klozetuose – jiems tai tiesiog įprasta ir patogu.
Smulkmenos, atskleidžiančios požiūrį
Japonijos požiūris į kasdienį komfortą atsiskleidžia detalėse: šviesa įsijungia automatiškai, dangtis pakyla ir nusileidžia pats, o filtravimo sistemos panaikina kvapus dar jiems nespėjus pasklisti. Tikslas nėra nustebinti mygtukų gausa – svarbiausia, kad patalpa visada būtų švari, patogi ir nuspėjama, net jei joje praleidžiamos tik kelios minutės.
Galiausiai japoniška tualeto erdvė primena mažą jų kasdienio gyvenimo modelį. Technologijos čia nepakeičia kultūros – jos ją papildo ir jai tarnauja. Pagarba kitam žmogui išreiškiama ne šūkiais, o tuo, kaip kruopščiai apgalvoti net patys paprasčiausi kasdieniai veiksmai.
