Šiuo metu Suomijos Centrinės Pohjanmos regione fiksuojama daugiau pelinės karštinės atvejų. Nors daugeliui žmonių liga praeina palyginti lengvai, sunkesnė jos forma gali pasireikšti ir jauniems asmenims – kai kuriais atvejais prireikia gydymo ligoninėje.
Pelinę karštinę sukelia Puumala virusas, kurį platina miško pelės. Virusas į aplinką patenka su graužikų šlapimu ir išmatomis. Šioms medžiagoms išdžiūvus, jos gali virsti dulkėmis, kurios pakyla į orą ir, įkvėpus, patenka į žmogaus kvėpavimo takus. Nuo žmogaus žmogui ši liga neplinta.
Centrinės Pohjanmos centrinės ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vyresnysis gydytojas Marko Rahkonenas pabrėžia, kad virusas aplinkoje gali išlikti pavojingas dar kurį laiką net ir tada, kai graužiko toje vietoje jau nebėra.
Viruso gali būti malkų rietuvėse, sandėliuose, ūkiniuose pastatuose ar sodybose. Tokiose vietose jis gali išlikti pavojingas žmogui dar kelias savaites po to, kai graužikas iš ten pasišalina.
Suomijos sveikatos ir gerovės instituto duomenimis, 2026 metų sausį Centrinėje Pohjanmoje užfiksuota 14 pelinės karštinės atvejų. Vasario mėnesį iki šiol registruoti 9 susirgimai, o 2025 metų gruodį jų buvo 11.
Pasak M. Rahkoneno, tikėtina, kad didžiausia šios žiemos susirgimų banga jau praėjo. Artimiausiais mėnesiais atvejų dar gali pasitaikyti, tačiau paprastai nuo balandžio iki vasaros pradžios pelinės karštinės registruojama mažiausiai.
Gydytojas taip pat atkreipia dėmesį, kad ligos protrūkiai dažnai kartojasi cikliškai: vienais metais susirgimų būna daugiau, o vėliau keletą metų – mažiau.
Į gydytojus reikėtų kreiptis tuomet, kai simptomai tampa sunkūs ir jų nebeįmanoma ištverti namuose. Ypač svarbu reaguoti į labai aukštą temperatūrą, stiprų galvos skausmą ar sutrikusį šlapinimąsi.
Apie galimą infekciją verta pagalvoti ir tada, jei prieš pasireiškiant simptomams žmogus tvarkė sandėlį, garažą ar kitą patalpą, kur galėjo būti graužikų išmatų.
Pirmasis ligos simptomas dažniausiai būna aukšta temperatūra. Taip pat gali pasireikšti stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, nugaros ar pilvo skausmai.
Po kelių dienų karščiavimo gali sumažėti šlapimo kiekis. Vėliau, ligai progresuojant, dar po kelių dienų šlapimo kiekis dažnai vėl pradeda didėti.
Puumala virusas pirmiausia pažeidžia inkstus. Dėl to gali išsivystyti inkstų uždegimas, sutrikdantis šlapimo išsiskyrimą ir bloginantis bendrą organizmo būklę.
Ne visi užsikrėtusieji kreipiasi į gydytojus. Pasak M. Rahkoneno, dalis žmonių perserga namuose net nesuprasdami, kad tai galėjo būti pelinė karštinė.
Dažniausiai į medikus kreipiasi tik sunkiausiai sergantys pacientai, todėl tikėtina, kad tikrasis susirgimų skaičius yra didesnis nei rodo oficiali statistika.
Gydytojas įspėja, kad sergant šia liga negalima vartoti kai kurių įprastų vaistų nuo karščiavimo. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofenas, gali dar labiau pakenkti inkstams.
Dėl to sergant rekomenduojama rinktis paracetamolį. Jis laikomas saugesniu pasirinkimu, kai liga jau veikia inkstų funkciją.
Dauguma susirgusiųjų visiškai pasveiksta. Vis dėlto sunkesniais atvejais gali atsirasti ryškūs inkstų funkcijos sutrikimai, todėl pacientams prireikia gydymo ligoninėje.
Kai kuriais atvejais gali būti reikalingas intensyvesnis skysčių gydymas arba net inkstų pakaitinė terapija. Retais atvejais pasitaiko ir rimtesnių komplikacijų.
Šiuo metu Centrinėje Pohjanmoje miško pelių populiacija yra gana didelė, todėl žmonėms išlieka padidėjusi užsikrėtimo rizika.
Miško peles ir jų platinamą virusą daugiau nei penkiasdešimt metų tyrinėjantis emeritas profesorius Heikis Hentonenis teigia, kad graužikų populiacijos skirtinguose regionuose svyruoja nevienodai.
Anksčiau šie svyravimai visoje šalyje buvo labiau sinchroniški. Pavyzdžiui, 2008 metais miško pelių gausa vienu metu pasiekė piką didelėje Suomijos teritorijoje – nuo Helsinkio iki Oulu.
Pastaraisiais metais populiacijos svyravimai tapo švelnesni. Mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję su klimato kaita, dėl kurios graužikams tampa sunkiau peržiemoti.
Dėl šios priežasties pastaraisiais metais nebepasitaiko tokių didelių graužikų populiacijos „bumų“ kaip anksčiau. Pavyzdžiui, 2025 metais buvo registruota apie 1100 pelinės karštinės atvejų, o 2008 metais – apie 3300.
Vis dėlto kai kuriuose regionuose graužikų vis dar yra nemažai. Šiuo metu jų gausa didesnė Pohjanmos ir Rytų Suomijos regionuose.
Ekspertai pabrėžia, kad susirgimų skaičius tiesiogiai priklauso nuo graužikų populiacijos dydžio: kuo daugiau graužikų, tuo didesnė tikimybė susidurti su virusu.
Didžiausia užsikrėtimo rizika paprastai būna nuo spalio iki kovo. Šis laikotarpis laikomas vadinamuoju epideminiu sezonu.
Virusas gali išlikti pavojingas ir išdžiūvusiose išmatų ar šlapimo dalelėse. Kambario temperatūroje jis gali išgyventi apie dvi savaites, o esant šalčiui – dar ilgiau.
Ligos inkubacinis laikotarpis žmogaus organizme yra gana ilgas: paprastai jis trunka mažiausiai dvi savaites, tačiau kartais gali užsitęsti net iki šešių savaičių.
Manoma, kad apie 70–80 procentų užsikrėtusiųjų nepastebi jokių simptomų. Dauguma jų net nesupranta, kad yra persirgę šia infekcija.
Persirgus peline karštine organizme susiformuoja ilgalaikis imunitetas, todėl žmogus paprastai įgyja apsaugą visam gyvenimui.
Norint sumažinti užsikrėtimo riziką, rekomenduojama laikytis kelių paprastų atsargumo priemonių. Pastatuose ar sodybose, kur gali lankytis graužikai, verta naudoti pelėkautus.
Spąstus patariama laikyti užtaisytus net tada, kai patys ten nesilankote – taip galima sumažinti graužikų skaičių.
Tvarkant malkas ar sandėlius verta mūvėti pirštines. Taip pat svarbu užsandarinti vietas, pro kurias graužikai gali patekti į pastatus.
Didelius valymo ar remonto darbus rekomenduojama planuoti vasaros pradžioje. Rudenį ir žiemą geriau vengti darbų, kurie sukelia daug dulkių.
Taip pat nerekomenduojama dulkių siurbliu siurbti graužikų išmatų, nes taip virusas gali pasklisti ore. Geriau paviršius valyti drėgna šluoste.
Kartais rekomenduojama naudoti apsauginę veido kaukę, tačiau kol kas nėra pakankamai mokslinių įrodymų, kad ji galėtų patikimai apsaugoti nuo šio viruso.
