Trumparegystės (miopijos) atvejų skaičius visame pasaulyje sparčiai auga. Naujas tyrimas leidžia manyti, kad vienas svarbių šio reiškinio veiksnių gali būti šiuolaikinis įprotis vis daugiau laiko praleisti uždarose patalpose.
Nors tikslios priežastys, dėl kurių trumparegystė taip plinta, vis dar nėra iki galo aiškios, Niujorko valstijos universiteto Optometrijos koledžo (SUNY College of Optometry) mokslininkų darbas rodo, kad problema nėra vien tik prie ekranų praleidžiamas laikas.
SUNY komanda laboratorijoje atliko bandymus su 34 savanoriais: 21 jų buvo trumparegis, o 13 žmonių rega buvo normali. Dalyviams buvo rodomi kvadratiniai taikiniai, kurių ryškumas ir kontrastas nuolat keitėsi. Į taikinius buvo žiūrima viena akimi, kelis kartus iš eilės sufokusuojant žvilgsnį.
Tyrimas atskleidė, kad veiklos ir užduotys, reikalaujančios žiūrėti iš arti (vadinamasis „artimas darbas“), gali prisidėti prie trumparegystės vystymosi. Taip nutinka todėl, kad žiūrint į artimus objektus vyzdys susitraukia ir apriboja šviesos kiekį, patenkantį į akį.
„Trumparegystė pasaulyje pasiekė beveik epideminį lygį, tačiau mes vis dar iki galo nesuprantame, kodėl taip nutiko“, – aiškina vizualinės neurobiologijos specialistas Jose-Manuelis Alonso. „Mūsų rezultatai rodo, kad bendras veiksnys gali būti tai, kiek šviesos pasiekia tinklainę atliekant ilgalaikį artimą darbą, ypač patalpose.“
Tyrėjai siekė išnagrinėti tris su žiūrėjimu į artimus objektus susijusius procesus:
- kaip akis fokusuojasi (akomodacija);
- kaip akys pasisuka į vidų;
- kaip susitraukia vyzdžiai.
Taip pat buvo atliktos korekcijos atsižvelgiant į tinklainėje veikiančius ON ir OFF kelius – atitinkamai atsakingus už šviesos ir tamsos signalų apdorojimą.
Silpnesnis ON kelias jau anksčiau buvo siejamas su trumparegyste, tačiau mechanizmas nebuvo aiškus. Vienas svarbių šio tyrimo rezultatų – tai, kad matuojant akių pasisukimą į vidų ir vyzdžių susitraukimą didesnę reikšmę, palyginti su ryškumu, turėjo būtent kontrastas.
Komanda taip pat pastebėjo, kad trumparegių akys dar prieš fokusuojant dažniau būna labiau pasisukusios į vidų, o jų vyzdžiai susitraukia labiau nei žmonių, turinčių normalią regą. Manoma, kad toks derinys silpnina ON kelio veiklą.
Šie stebėjimai leido suformuluoti naują hipotezę: esant trumparegystei pirmenybė teikiama vaizdo ryškumui (fokusui), o ne šviesumui. Dėl to gali susidaryti savotiška grįžtamojo ryšio kilpa, kuri iš pradžių kompensuoja pernelyg stipriai, o ilgainiui dar labiau pablogina būklę.
Uždarose patalpose, kur šviesos paprastai yra gerokai mažiau nei lauke, ši problema gali tapti dar ryškesnė.
„Ryškioje lauko šviesoje vyzdys susitraukia, kad apsaugotų akį, tačiau tinklainę vis tiek pasiekia pakankamas šviesos kiekis“, – aiškina optometrijos doktorantė Urusha Maharjan. „Kai žmogus patalpoje žiūri į artimus objektus – telefoną, planšetę ar knygą – vyzdys irgi gali susitraukti, tačiau ne dėl ryškumo, o tam, kad išryškintų vaizdą. Esant prastam apšvietimui, toks derinys gali smarkiai sumažinti tinklainę pasiekiantį šviesos kiekį.“
Trumparegystės tyrimai sudėtingi, nes šią būklę lemia daugybė veiksnių, įskaitant ir stiprų genetinį komponentą. Trumparegystė atsiranda tuomet, kai akies obuolys yra pernelyg pailgas, todėl į akį patenkantis vaizdas sufokusuojamas ne tiesiai ant tinklainės – šviesai jautraus audinio, dengiančio akies dugną.
Pasak tyrėjų, trumparegystę gali bloginti ne tik išplaukęs vaizdas, bet ir sumažėjęs šviesos kiekis, pasiekiantis tinklainę.
Ši idėja gali paaiškinti, kodėl pernelyg stiprūs korekciniai lęšiai gali kelti problemų. SUNY komanda mano, kad jie ne tik keičia fokusavimą, bet ir dar labiau sumažina šviesos srautą, pasiekiantį tinklainę.
„Mūsų rezultatai pagrindžia hipotezę, kad trumparegystė vystosi vaikams, kurių tinklainė gauna nepakankamą šviesos stimuliaciją“, – rašo tyrimo autoriai.
Vis dėlto svarbu pripažinti šio tyrimo ribotumus. Tyrimas atliktas su nedideliu dalyvių skaičiumi, regėjimas nebuvo stebėtas ilgą laiką, taip pat nebuvo tiesiogiai lyginamos sąlygos lauke ir patalpose. Dėl to dalis išvadų remiasi ne tik šio darbo rezultatais, bet ir ankstesniais tyrimais.
Kita vertus, tokios pagrįstos hipotezės ateityje gali būti tiksliau patikrintos ir padėti geriau suprasti, kodėl trumparegystė taip paplitusi. Prognozuojama, kad iki 2050 metų šia būkle gali sirgti beveik 40% jaunų žmonių.
Nerimą keliantis trumparegystės paplitimo didėjimas dažnai siejamas su tuo, kad vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų. Tačiau, pasak tyrėjų, ne mažiau svarbus gali būti ir pats gyvenimo būdas: vis dažnesnis buvimas patalpose ir nuolatinis žiūrėjimas į artimus objektus – telefonus, planšetes ir kompiuterių ekranus.
„Tai nėra galutinis atsakymas“, – pabrėžia Alonso. „Tai hipotezė, paremta išmatuojamais fiziologiniais rodikliais, kuri sujungia daug iki šiol gautų įrodymų į vieną visumą. Reikia daugiau tyrimų, tačiau ji suteikia naują perspektyvą galvojant apie trumparegystės prevenciją ir gydymą.“
