Nors pasaulio dėmesys šiuo metu sutelktas į naftos ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) tanklaivius, kurie dėl Irano karo negali laisvai plaukti Hormūzo sąsiauriu, per jį keliauja ir trąšos, padedančios išmaitinti pasaulį, o Persijos įlankos valstybės juo importuoja itin reikalingus maisto produktus. Todėl, pasak vokiečių naujienų portalo „Deutsche Welle“, uždarius šį sąsiaurį pasauliui gresia ne tik naftos, bet ir maisto krizė.
Laivybos analitikos bendrovės „Signal Group“ duomenimis, Persijos įlankos šalys atsakingos už maždaug 20 proc. pasaulinės prekybos pagrindinėmis trąšomis: amoniaku, fosfatais ir siera.
Beveik pusė pasaulyje parduodamo karbamido – plačiausiai naudojamų azoto trąšų – atkeliauja iš Persijos įlankos regiono, o Kataras tiekia dešimtadalį jo pasaulinio kiekio, skelbia „Bloomberg Intelligence“.
Kai praėjusią savaitę Kataro bendrovė „QatarEnergy“ sustabdė gamybą po Irano smūgių Ras Lafanui – didžiausiam pasaulyje SGD ir trąšų centrui – sutriko šimtų tūkstančių tonų trąšų maistinių medžiagų ir jų žaliavų tiekimas.
„Deutsche Welle“ atkreipia dėmesį, kad Irano karas yra trečioji grėsmė pasauliniam maisto saugumui per pastaruosius šešerius metus. Kitos dvi buvo COVID-19 pandemija ir 2022 m. Rusijos pradėta invazija į Ukrainą, kai Rusija okupavo žemės ūkio paskirties Ukrainos teritorijas ir uostus, kuriais būdavo eksportuojami ukrainietiški grūdai.
Prasidėjus karui Irane, trąšų kainos išaugo nuo 10 iki 30 proc., nors jos vis dar yra apie 40 proc. mažesnės nei praėjus kelioms savaitėms po to, kai Rusijos tankai įsiveržė į Ukrainą.
Anot UNCTAD – Jungtinių Tautų agentūros, padedančios besivystančioms šalims integruotis į pasaulio ekonomiką – per Hormūzo sąsiaurį kiekvieną mėnesį eksportuojama apie 1,33 milijono tonų trąšų. Taigi, jei sąsiauris bus uždarytas 30 dienų, gali pritrūkti nuo azoto trąšų priklausomų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, kviečiai ir ryžiai, arba kilti rizika jų derliui.
Ūkininkai gali pasirinkti pasėlius, kuriems reikia mažiau trąšų, arba, ypač skurdesnėse šalyse, gali tiesiog sumažinti naudojamų trąšų kiekį, o tai gali pakenkti derliui.
Žaliavų sektoriaus analitikai teigia, kad kuo ilgiau komercinė laivyba nevyks Hormūzo sąsiauriu, tuo labiau pradės strigti pasaulinės trąšų tiekimo grandinės.
Kiti trąšų gamintojai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija, JAV ir Marokas, turi ribotus nepanaudotus pajėgumus ir jiems bus sunku staigiai padidinti gamybą, kad kompensuotų trąšų trūkumą. Nors Kinija įvedė fosfato ir azoto trąšų importo apribojimus, tačiau dabar ji gali būti spaudžiama juos sušvelninti.
Be to, tikėtina, kad dėl augančių naftos kainų brangs maistas, o dėl to labiausiai kentės nuo jo importo priklausomos šalys.
Didžiausia grėsmė, pasak „Deutsche Welle“, kyla Indijai, kuri iš Persijos įlankos valstybių importuoja du trečdalius Indijoje naudojamų trąšų, įskaitant daug karbamido.
Viena didžiausių pasaulyje žemės ūkio produktų eksportuotojų Brazilija yra priklausoma nuo iš Persijos įlankos įsivežamo karbamido, kuris patenkina maždaug 40 proc. Brazilijos azoto poreikio. Bet koks ilgalaikis tiekimo sutrikimas kelia grėsmę sojų ir kukurūzų derliui tuo metu, kai pasaulinė pasiūla ir taip yra ribota.
Ilguoju laikotarpiu didžiausias pavojus kyla Užsachario Afrikai. Daugelis Afrikos šalių jau naudoja trąšas daug mažesnėmis normomis, negu reikėtų tinkamam derliui. Taigi, net ir nedidelis kainų padidėjimas gali priversti smulkiuosius ūkininkus toliau mažinti trąšų naudojimą, o dėl to kristų derlius ir augtų badas.
Persijos įlankos valstybės, kurios importuoja 80–90 proc. ten suvartojamo maisto – nuo grūdų ir mėsos iki pieno ir augalinių aliejų – taip pat yra labai priklausomos nuo maisto tiekimo Hormūzo sąsiauriu.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
