Net ir energijos nestokojantys žmonės, sulaukę 90-ies, prisipažįsta: jie vis dar gailisi kai kurių sprendimų, priimtų jau išėjus į pensiją.
Diplomuotas psichologas Lelanas Braunas atliko nedidelę apklausą tarp vyresnio amžiaus žmonių – 90 metų ir vyresnių – norėdamas išsiaiškinti, kokių klaidų jie padarė pensijoje. Iš viso jis apklausė 20 asmenų, o daugelio atsakymai pasirodė stebėtinai panašūs.
Pasak Brauno, dažniausiai kartotas apgailestavimas buvo pasyvus gyvenimo būdas. Beveik visi apklaustieji pripažino, kad leidosi į savanorišką neveiklumą, dėl kurio gana greitai susilpnėjo jų fizinė forma ir bendras gyvybingumas.
„Maniau, kad septyniasdešimt – jau tikra senatvė. Todėl ir elgiausi kaip senas žmogus: nustojau rytais vaikščioti, nebeplaukiojau. Sulaukęs aštuoniasdešimties supratau, kad mano kūnas jau tarsi pamiršo, kaip taisyklingai judėti“, – pasakojo vienas iš respondentų.
Kitas žmogus prisiminė, kad staiga atsiradęs laisvas laikas ne visada buvo panaudotas prasmingai. „Laisvo laiko buvo daug. Tačiau užuot ieškojęs, kas mano gyvenimui suteikia prasmę, tiesiog žiūrėjau televizorių ir jaudinausi dėl dalykų, kurių negalėjau kontroliuoti“, – kalbėjo buvęs mokytojas.
Dar vienas dažnas apgailestavimas susijęs su pinigais. Nemažai apklaustųjų teigė iš tiesų turėję daugiau santaupų, nei galėjo išleisti, tačiau įprotis taupyti niekur nedingo: jie ir toliau atsargiai leido lėšas, kaupė „ateičiai“, nors ta ateitis jau buvo atėjusi. Kai kurie dabar gailisi atsisakę kelionių ar vakarienių restoranuose tuo metu, kai sveikata dar leido tuo mėgautis.
„Kaupiau kiekvieną centą, kai man buvo aštuoniasdešimt ir devyniasdešimt. O dabar nebegaliu keliauti, nebegaliu valgyti to, ko noriu, vos pajėgiu išeiti iš kambario. Tai kam aš taip taupiau?“ – atviravo vienas vyras.
Devyniasdešimtmečiai taip pat pasakojo, kad su amžiumi iš atminties išblėso daugybė gyvenimo detalių. Vis dėlto jie pripažino, jog dar prieš maždaug dvidešimt metų atsiminimai buvo ryškūs, tačiau tuomet jie nepasidalijo savo istorijomis su vaikais ir anūkais. Dabar tai atrodo kaip prarasta patirtis, kuria buvo verta pasidalyti.
„Mano anūkai nežino, kas aš iš tikrųjų esu. Jie pažįsta mane kaip močiutę, bet nežino apie mano nuotykius, sunkumus, apie tai, kaip susipažinau su jų seneliu, kaip prasidėjo mano gyvenimas, kai jų dar nebuvo“, – pasakojo viena moteris, braukdama ašaras.
Pasak Brauno, ši tema tampa viena iš sunkiausių emocinių naštų vyresniame amžiuje. Apklausos dalyviai prisiminė brolius ir seseris, vaikus, senus draugus, su kuriais kadaise susipyko ir taip niekada nesusitaikė.
„Dvidešimt metų nekalbėjau su broliu. Dabar net nebeprisimenu, dėl ko susipykome“, – prisipažino viena moteris.
Šios patirtys primena, kad išėjus į pensiją svarbu neužsidaryti namuose: išlikti fiziškai aktyviems, mokytis naujų dalykų, leisti sau pasidžiaugti sukauptomis lėšomis, pasakoti savo gyvenimo istorijas artimiesiems ir, kiek įmanoma, paleisti senas nuoskaudas.
