Pykčio „išliejimas“, kai esame supykę, daugeliui atrodo savaime suprantamas ir netgi naudingas. Dažnai manoma, kad išreiškus pyktį jis nuslūgsta, tarsi iš garpuodžio išleidus garą.
Vis dėlto 2024 m. paskelbta metaanalizė rodo, kad toks įvaizdis klaidina. Ohajo valstijos universiteto mokslininkai išanalizavo 154 tyrimus apie pyktį ir beveik nerado įrodymų, jog „išsivėdinimas“ padeda. Kai kuriais atvejais jis netgi gali pyktį sustiprinti.
„Labai svarbu sugriauti mitą, kad jei esi supykęs, privalai išsilieti – išsikalbėti, išsikrauti, – aiškino pagrindinis tyrimo autorius, komunikacijos mokslų specialistas Bradas Bushmanas. – Pykčio išliejimas gali skambėti patraukliai, tačiau nėra nė kruopelės mokslinių įrodymų, patvirtinančių katarzės teoriją.“
Tai nereiškia, kad pyktį reikia ignoruoti. Apmąstymas ir ramus situacijos įvertinimas padeda suprasti, kodėl supykstame, ir imtis veiksmų sprendžiant tikrąsias problemas. Šis procesas svarbus ir emocijų pripažinimui – pirmajam žingsniui sveikesnio emocijų valdymo link.
Tačiau pyktį „išleidžiantis“ elgesys neretai peržengia ramų apmąstymą ir virsta nuolatiniu neigiamų minčių „kramtymu“, vadinamu ruminacija. Tyrimas taip pat rodo, kad daugelis žmonių bando „išvaryti“ pyktį fiziniu krūviu. Nors tai naudinga sveikatai, nuotaikos čia ir dabar toks sprendimas nebūtinai pagerina.
Į apžvalgą įtrauktuose tyrimuose dalyvavo 10 189 žmonės – įvairaus amžiaus, lyties, kultūrų ir etninių grupių atstovai. Rezultatai parodė, kad esminis veiksnys, padedantis slopinti pyktį, yra fiziologinio sujaudinimo mažinimas – tiek to, kurį sukelia pats pyktis, tiek to, kuris kyla dėl intensyvios fizinės veiklos.
„Norint sumažinti pyktį, geriausia rinktis veiklas, kurios mažina sujaudinimo lygį, – teigė B. Bushmanas. – Priešingai nei sufleruoja populiari nuomonė, net ir bėgimas nėra gera strategija, nes didina sujaudinimą ir galiausiai gali veikti priešingai.“
Tyrimą iš dalies įkvėpė vis labiau populiarėjantys vadinamieji „pykčio kambariai“, kuriuose žmonės moka už galimybę daužyti daiktus, tikėdamiesi taip „išleisti“ pyktį. Pirmoji autorė, Virdžinijos Sandraugos universiteto komunikacijos mokslininkė Sophie Kjærvik, teigė norėjusi paneigti įsitikinimą, kad pyktį padeda įveikti vien jo išraiška.
„Norėjome parodyti, kad ypač svarbu mažinti fiziologinį sujaudinimą, – aiškino S. Kjærvik. – Reikšmę turi ne tik tai, kaip galvojame, bet ir tai, kas vyksta mūsų kūne.“
Tyrėjų komanda apžvalgą grindė dviejų veiksnių emocijų teorija, pagal kurią pyktis (kaip ir kitos emocijos) turi dvi sudedamąsias dalis: fiziologinę ir pažintinę (kognityvinę).
Iki šiol dauguma tyrimų dažniau gilinosi į pažintinę pusę – pavyzdžiui, kaip kognityvinė elgesio terapija padeda keisti mintis ir interpretacijas, palaikančias pyktį. Nors tokios terapijos dažnai veiksmingos, jos tinka ne visiems žmonėms ir ne visiems mąstymo būdams.
Naujoji metaanalizė išsamiau įvertino veiklas, kurios sujaudinimą didina arba mažina: nuo bokso, važiavimo dviračiu ir bėgiojimo iki gilaus kvėpavimo, meditacijos ir jogos.
Nustatyta, kad raminančios veiklos tiek laboratorijoje, tiek realiose situacijose mažina pyktį, nepriklausomai nuo mokymo metodų ar dalyvių demografinių skirtumų. Tarp veiksmingų sujaudinimą mažinančių priemonių buvo lėto tempo joga, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, progresyvus raumenų atpalaidavimas, diafragminis kvėpavimas ir paprastas „laiko išsėdėjimas“ (timeout).
„Buvo labai įdomu pamatyti, kad progresyvus raumenų atpalaidavimas ir apskritai atsipalaidavimo pratimai gali būti tokie pat veiksmingi kaip meditacija ar dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, – sakė S. Kjærvik. – O joga, nors ir gali labiau suaktyvinti kūną nei meditacija, vis tiek padeda susitelkti į kvėpavimą ir taip mažinti pyktį.“
Užuot bandžius pyktį išrėkti ar „išdaužyti“, tyrėjai rekomenduoja jį „nuginkluoti“ mažinant vidinę įtampą. Ramybės taktikos, jau pasiteisinusios streso valdyme, gali sumažinti ir pykčio intensyvumą.
„Šiuolaikinėje visuomenėje visi susiduriame su dideliu stresu ir ieškome būdų, kaip su juo tvarkytis, – pabrėžia S. Kjærvik. – Tai, kad tos pačios strategijos, kurios padeda malšinti stresą, yra veiksmingos ir pykčiui, labai naudinga žinia.“
Apžvalga parodė, kad dauguma sujaudinimą didinančių veiklų pykčio nemažina, o kai kurios jį net sustiprina. Labiausiai pyktį, panašu, linkęs didinti bėgiojimas.
Kita vertus, komandiniai žaidimai ir kitos žaismingos fizinės veiklos, regis, mažina fiziologinį sujaudinimą – tikėtina, dėl to, kad jose daug malonumo ir žaidybiškumo. Tai leidžia daryti prielaidą, kad fizinis aktyvumas gali padėti suvaldyti pyktį, jei kartu teikia džiaugsmo, o ne vien didina intensyvų krūvį.
„Tam tikra fizinė veikla, kuri didina sujaudinimą, yra sveika širdžiai, bet tikrai nėra geriausias būdas sumažinti pyktį, – apibendrino B. Bushmanas. – Supykę žmonės nori išsilieti, tačiau mūsų duomenys rodo, kad bet koks malonumo jausmas po „išsivėdinimo“ iš tiesų gali sustiprinti agresyvų elgesį.“
Tyrėjai pabrėžia, kad nors šias išvadas dar reikia toliau tikrinti, šiuo metu geriausios rekomendacijos pykčiui suvaldyti – ramybės technikos. Kartais pakanka ir visai paprastų veiksmų: trumpam atsitraukti, kelis kartus giliai įkvėpti, suskaičiuoti iki dešimties.
„Nebūtina iškart registruotis pas kognityvinės elgesio terapijos specialistą, kad susitvarkytum su pykčiu, – sako S. Kjærvik. – Galima atsisiųsti nemokamą programėlę į telefoną ar pasinaudoti trumpu vaizdo įrašu, jei reikia pagalbos praktikuojant kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus.“
