Nina Maisonen pirmą kartą atsikvėpė lengviau, kai gydytojas pasakė, jog kairėje krūtyje aptiktas gumbelis nepavojingas. Atrodė, kad nerimauti nėra dėl ko – juk vėžiu paprastai nesusergama vos perkopus trisdešimtmetį.
2020 metų kovą įvykęs vizitas pas gydytoją pamažu išblėso iš atminties. Tačiau rudenį Nina pastebėjo naują, keistą pojūtį: praktikuojant jogą, iškvėpimo metu atsirasdavo duriantis skausmas, plintantis pažasties link. Tuo pačiu metu gumbelis krūtyje vis dar buvo apčiuopiamas.
Gruodį ji vėl apsilankė pas tą patį gydytoją. Šis nustebo dėl jaunos moters baimės susirgti vėžiu, tačiau galiausiai, nors ir nenoriai, sutiko atlikti biopsiją.
Tuo metu Nina jau buvo suplanavusi akademines atostogas nuo darbo ir ketino vykti į Balį mokytis jogos mokytojos kursuose. Viza atvyko vos dieną prieš lemtingą gydytojo skambutį.
„Kai gydytojas paklausė, kokioje aplinkoje esu, iš karto supratau, kad naujienos bus blogos“, – prisimena Nina.
Diagnozė buvo sukrečianti: jai nustatytas krūties vėžys. Dar prieš penkias dienas gydytojas buvo patikinęs, kad gumbelis greičiausiai nėra nieko rimto.
Kasdienybė pasikeitė akimirksniu. Nuo tos dienos Ninos gyvenimą ėmė diktuoti vizitai į ligoninę ir gydymo planai.
„Viena draugė kelioms savaitėms persikraustė gyventi pas mane. Bijojau likti viena su savo mintimis. Nepaisant viso siaubo, prisimenu, kad kartu patyrėme ir linksmų akimirkų“, – sako Nina.
Prieš pat Kalėdas ji išgirdo kiek raminančių naujienų. Tyrimai parodė, kad vėžys dar nebuvo išplitęs, o auglys siekė maždaug pusantro centimetro.
Vis dėlto kelias savaites ją kamavo baimė, kad liga galėjo išplisti. Juk gumbelis krūtyje buvo jau nuo pavasario.
Gydymas prasidėjo labai greitai. Sausį buvo atlikta operacija, vasarį pradėtas chemoterapijos kursas, o vėliau pritaikyta ir spindulinė terapija.
Chemoterapija ligą padarė skaudžiai realią. Praėjus dviem savaitėms po pirmosios procedūros Nina neteko plaukų.
Ji suprato, kokią didelę reikšmę ilgi plaukai vis dar turi vakarietiškame moters grožio ideale. Iš pradžių ji pindavo storus, šviesius plaukus į kasas, kad jie taip stipriai nesišertų.
Tačiau vieną antradienio vakarą plaukai ėmė kristi kuokštais. Tą akimirką tapo aišku, kad jų netektis neišvengiama.
„Kitą dieną draugė man nuskuto galvą. Tai buvo labai jausminga akimirka“, – prisimena ji.
Nors draugės guodė sakydamos, kad Ninos kaukolės forma graži, veidrodyje ji vis matė ligos priminimą. Ypač įsimintinas jai liko momentas, kai vienerių metų krikštasūnis švelniai glostė jos pliką galvą.
„Jam visai nerūpėjo, ar turiu plaukų, ar ne. Būdama su krikštasūniu visada pajusdavau džiaugsmą ir trumpam išsivaduodavau iš ‘vėžio burbulo’“, – sako Nina.
Plaukų netektis ligą padarė matomą ir kitiems. Nina nusprendė atvirai papasakoti apie savo situaciją socialiniuose tinkluose.
Sprendimas pasiteisino – ją nustebino milžiniška palaikymo ir šilumos banga. Žinutėmis ją pasiekė daugybė padrąsinimų, net ir iš visiškai nepažįstamų žmonių.
Dalijimasis savo ligos istorija socialinėje erdvėje tapo svarbia vieta išsikalbėti ir ieškoti prasmės. Kartu tai leido Ninai būti emocine atrama kitiems žmonėms, išgyvenantiems panašią patirtį.
Nina visada buvo žmogus, kuriam svarbus buvimas gamtoje. Ji dievina mišką, vandens telkinius ir laiką gryname ore.
Svarbios vietos jos gyvenime – dabartiniai namai Helsinkyje, gimtasis miestas Mikelis ir Balio sala, į kurią ją ne kartą nuvedė jogos praktika.
Chemoterapija buvo itin sunki patirtis. Pirmoji savaitė po kiekvienos procedūros būdavo ypač sudėtinga: kūną apimdavo stiprus silpnumas, pasireikšdavo širdies ritmo sutrikimai, naktimis kamavo nemiga, o net stiprūs nuskausminamieji ne visada padėdavo.
„Chemoterapija buvo labai sunkus etapas, ir atrodo, kad iki šiol emociškai dar nesu iki galo nuo jo atsigavusi“, – prisipažįsta Nina.
Fiziškai ji atsistatė gana greitai, tačiau psichologiškai pusiausvyrai sugrįžti prireikė daugiau laiko. Vis dėlto iki ligos susiformavę sveiki įpročiai padėjo išgyventi sunkiausius laikotarpius.
Gamta, judėjimas ir joga suteikdavo jėgų net tada, kai kasdienybę diktavo gydymo grafikai.
„Stengdavausi kasdien padaryti bent vieną dalyką, kuris suteiktų džiaugsmo. Tai galėjo būti gera jogos praktika, skanus patiekalas, susitikimas su draugu ar gera knyga“, – pasakoja ji.
„Sąmoningai stengiausi į tamsias dienas įnešti kuo daugiau šviesos.“
Liga privertė Niną aiškiai suprasti, kaip rimta sveikatos problema per akimirką gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Ji taip pat pamatė, kokią įtaką tai gali turėti finansinei situacijai.
Nina dirba banke būsto paskolų srityje, todėl draudimas nuo sunkių ligų dažnai būdavo aptariamas pokalbiuose su klientais. Tačiau pati tokio draudimo tuo metu neturėjo.
„Kai ėmiau būsto paskolą, apie draudimą kalbėjome, bet galiausiai jo nesudariau. Galvojau, kad man taip nenutiks“, – prisimena ji.
Pasak Ninos, rimta liga gali ne tik sukrėsti emociškai, bet ir stipriai paveikti finansinę padėtį.
„Sunki liga gali per vieną dieną apversti gyvenimą aukštyn kojomis ir sujaukti visą finansinę situaciją.“
Draudimas nuo sunkių ligų gali padėti jaustis saugiau, nes leidžia susitelkti į gydymą ir mažiau nerimauti dėl pragyvenimo.
Ninai labai padėjo tai, kad darbdavys šešis mėnesius ligos metu mokėjo atlyginimą. Tačiau ji pabrėžia, kad skirtingi darbdaviai taiko skirtingą praktiką.
„Aš tikrai rekomenduoju draudimą nuo sunkių ligų kitiems. Esu kolegoms sakiusi, kad į mane galima žiūrėti kaip į pavyzdį – net jaunas ir geros fizinės formos žmogus gali susirgti“, – sako Nina.
Praėjus aštuoniems mėnesiams nuo diagnozės, Nina galėjo grįžti į darbą. Įprasta kasdienė rutina tuo metu atrodė ir keista, ir kartu nuostabi.
Ji iki šiol labai jaudinasi prisimindama draugų ir šeimos palaikymą visais ligos etapais.
Operacijos dieną ji atsikėlė dar prieš šešias ryto ir kartu su drauge išėjo pasivaikščioti, nors per naktį buvo iškritęs beveik metras sniego.
Prieš chemoterapiją draugai jai surengė ypatingą vakarą: gražiai ją nudažė, sušukavo ir surengė fotosesiją, persmelktą „fuck cancer“ nuotaikos.
Viena draugė įsipareigojo kaskart nuvežti Niną į chemoterapijos procedūras. O po paskutinio gydymo ji kartu su šeima ir draugais atkimšo butelį nealkoholinio putojančio gėrimo.
„Mama pasakė labai išmintingus žodžius: kiekvieną dieną, žiūrėdama į veidrodį, turi matyti save švelniai ir mylėti savo kūną už viską, ką jis sugeba“, – prisimena Nina.
Šią mintį apie švelnumą sau ji nori išsaugoti ir ateityje. Liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą ir padėjo aiškiau suprasti, kam verta skirti savo laiką ir energiją.
Ji ir toliau mėgaujasi tais pačiais dalykais, kurie padėjo išgyventi sunkiausius laikotarpius: maudynėmis eketėje, joga, buvimu gamtoje ir judėjimu.
„Gal kas nors pagalvos, kad esu truputį keista, nes kasdien džiaugiuosi tais pačiais paprastais dalykais“, – šypteli Nina.
„Tačiau aš noriu gyventi savo gyvenimą visu pajėgumu – dabar, kai man suteikta antroji galimybė.“
