Kartais finansiniai sunkumai prasideda ne dėl išorinių veiksnių, o dėl paties žmogaus priimamų sprendimų – ypač tuomet, kai juos lemia priklausomybė. Vienas atvejis Lietuvoje atskleidė sudėtingą situaciją, kai klientas, suvokdamas savo problemą, bandė apsaugoti save, tačiau galiausiai vis tiek patyrė didelius nuostolius ir liko be galimybės juos susigrąžinti.
Per kiek daugiau nei metus vienas asmuo atliko šimtus mokėjimo operacijų ir prarado daugiau nei 56 tūkst. eurų. Nors iš pradžių buvo nurodyta dar didesnė suma, vėliau ji buvo patikslinta. Lėšos buvo pervedamos įvairiems gavėjams – ne tik finansų įstaigoms ar investavimo platformoms, bet ir kriptovaliutų keitykloms bei kitiems subjektams.
Svarbiausia šios istorijos detalė ta, kad klientas dar prieš patirdamas didžiausius nuostolius ne kartą kreipėsi į banką, prašydamas apriboti jo galimybes naudotis sąskaita lošimams ar su jais susijusioms operacijoms. Tokie prašymai buvo pateikti kelis kartus skirtingu metu, aiškiai nurodant priklausomybės problemą.
Bankas iš dalies reagavo – buvo apriboti mokėjimai tiesioginiams azartinių lošimų paslaugų teikėjams. Tačiau operacijos į kitus finansinius tarpininkus, kurie formaliai nepriskiriami lošimų bendrovėms, nebuvo blokuojamos. Būtent per šiuos kanalus ir toliau vyko didžioji dalis mokėjimų.
Vėliau klientas teigė, kad finansų įstaiga, žinodama apie jo situaciją, turėjo imtis griežtesnių priemonių: pavyzdžiui, riboti kortelės naudojimą, nustatyti papildomus limitus ar visiškai sustabdyti galimybę vykdyti mokėjimus. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad dalis operacijų buvo susijusios su tarpininkais, nors pats klientas banką apie tai informavo.
Papildomų komplikacijų sukėlė ir technologiniai aspektai. Nurodyta, kad tam tikros savisaugos funkcijos, leidžiančios blokuoti su lošimais susijusias operacijas, ne visiems klientams buvo prieinamos, todėl galimybės savarankiškai apsiriboti buvo ribotos.
Nepaisant to, bankas laikėsi pozicijos, kad visi ginčijami mokėjimai buvo paties kliento inicijuoti ir patvirtinti. Kadangi gavėjai formaliai nebuvo registruoti kaip lošimų paslaugų teikėjai, operacijos buvo laikomos teisėtomis finansinėmis transakcijomis.
Ginčas pasiekė Lietuvos banką, kuris išnagrinėjo situaciją remdamasis galiojančiais teisės aktais. Sprendime konstatuota, kad jei mokėjimai buvo autorizuoti paties kliento ir atlikti laikantis sutartinių sąlygų, finansų įstaiga neprivalo jų kompensuoti. Kitaip tariant, atsakomybė už tokius veiksmus tenka pačiam vartotojui.
Nors buvo pripažinta, kad socialinės atsakomybės požiūriu bankas galėjo imtis papildomų prevencinių priemonių, teisinio pagrindo priteisti nuostolių atlyginimą nenustatyta. Taip pat pažymėta, kad šiuo metu galiojanti teisinė sistema neįpareigoja bankų tikrinti, ar mokėjimų gavėjai tiksliai nurodo savo veiklos pobūdį, todėl sudėtinga identifikuoti netiesiogiai su lošimais susijusias operacijas.
Galutinis sprendimas buvo nepalankus klientui – reikalavimas grąžinti daugiau nei 56 tūkst. eurų buvo atmestas.
Ši situacija išryškina platesnę problemą: net ir suvokiant rizikas bei bandant jas suvaldyti, esamos finansų sistemos apsaugos priemonės ne visada gali užkirsti kelią nuostoliams. Tai taip pat kelia diskusijas apie tai, kiek atsakomybės turėtų prisiimti finansų įstaigos, o kiek – pats vartotojas, ypač kai kalbama apie priklausomybių sukeliamas pasekmes.
