Tūkstančiai į paleolito laikotarpio dirbinius išraižytų ženklų rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės dar prieš maždaug 40 tūkst. metų galėjo naudoti struktūruotas simbolių sistemas bendravimui, teigiama išsamioje analizėje.
Šie ženklai, sukurti aurinjako kultūros žmonių maždaug prieš 43–34 tūkst. metų, nėra pakankamai sudėtingi, kad būtų laikomi raštu griežtąja prasme – jie tiesiogiai neatspindi šnekamosios kalbos.
Vis dėlto tai, kaip simboliai buvo komponuojami ant įvairių objektų, rodo išmatuojamą struktūrą, panašią į ankstyviausias proto-dantiraščio sistemas, atsiradusias maždaug prieš 5,3 tūkst. metų.
Naujame tyrime lingvistas Christianas Bentzas iš „Saarland University“ Vokietijoje ir archeologė Ewa Dutkiewicz iš „Berlin State Museums“ teigia, kad tai galėjo būti ankstyvas rašto pirmtakas. Tyrėjai pabrėžia: tai nereiškia, jog simboliai kodavo skaičius ar idėjas taip, kaip tai darė proto-dantiraštis.
„Tai įrodo, kad pirmieji į Europą atvykę medžiotojai-rankiotojai jau taikė panašaus sudėtingumo ženklų sekas apgalvotai, sistemiškai ir pagal nusistovėjusias taisykles – kelias dešimtis tūkstančių metų iki tikrojo rašto atsiradimo“, – rašo autoriai.
Viena iš savybių, skiriančių žmones nuo kitų rūšių, yra gebėjimas kurti bendras simbolines sistemas, kurios padeda kaupti ir perduoti informaciją: nuo rašto ir ant kaulų išraižytų skaičiavimo žymių iki šiuolaikinių skaitmeninių simbolių rinkinių. Tačiau daug tokių sistemų per laiką pranyko – nyko patys artefaktai arba dingo kultūrinis kontekstas, leidžiantis juos suprasti.
Nors šių konkrečių simbolių prasmės šiandien iššifruoti neįmanoma, jų taikymo dėsningumai gali padėti suprasti, kaip tokia sistema veikė. C. Bentzas ir E. Dutkiewicz statistiškai analizavo 260 nešiojamų aurinjako kultūros objektų, rastų urvų regione dabartinės pietų Vokietijos teritorijoje.
Tarp analizuotų radinių buvo figūrėlės ir kiti dirbiniai iš dramblio kaulo, kaulo bei rago. Dalis jų buvo puošti įvairiomis žymėmis: taškais, linijomis, ševronais, kryžiais, zigzagais, žvaigždžių pavidalo ženklais ir brūkšniuoto tinklelio motyvais.
Skirtinguose objektuose tyrėjai suskaičiavo daugiau nei 3 tūkst. atskirų ženklų. Jie buvo sugrupuoti į kategorijas, taip pat fiksuota, ant kokio tipo objekto kiekvienas ženklas pasirodė. Šis duomenų rinkinys tapo statistinės analizės pagrindu.
Naudodami algoritmus ir informacijos teorijos modelius, mokslininkai ieškojo dėsningumų, kaip ženklai buvo dėliojami į sekas. Buvo vertinami tokie rodikliai kaip pasikartojimo dažnis, simbolių tipų įvairovė ir entropija – statistinis matas, nusakantis, kiek informacijos gali pernešti ženklų seka. Tokie metodai dažnai taikomi tyrinėjant kalbą ir ankstyvąsias rašto sistemas.
Rezultatai rodo, kad raižiniai buvo toli gražu ne atsitiktiniai. Simboliai pasirodė apgalvotose, pakartojamose sekose, turinčiose aiškią struktūrą. Be to, skirtingų tipų objektai pasižymėjo skirtingais raštų dėsningumais: pavyzdžiui, figūrėlėse informacijos tankis – labiau struktūruota variacija sekose – buvo maždaug 15 proc. didesnis nei įrankiuose.
Įrankiai savo ruožtu turėjo apie 10 proc. didesnį tankį nei vamzdeliai ar į fleitą panašūs dirbiniai, ir apie 15 proc. didesnį nei asmeniniai papuošalai. Tyrėjų teigimu, tokie skirtumai rodo ne atsitiktinį puošybos būdą, o galimą skirtingą funkciją.
Ypač svarbu tai, kad šie dėsningumai, sprendžiant pagal turimus duomenis, išliko stabilūs maždaug 10 tūkst. metų. Tai leidžia manyti, jog ženklai atliko pastovią, bendruomenėje bendrą funkciją, o ne buvo vien dekoracija. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai nėra kalbos užrašymas – aptikti modeliai nesutampa su rašto požymiais, o raštas, kaip žinoma, atsirado gerokai vėliau, maždaug prieš 5 tūkst. metų.
Tyrėjų išvada tokia: aurinjako kultūros simboliai galėjo būti tarpusavio komunikacijos priemonė, net jei šiandien jų reikšmė nebeatkuriama. Nors tiksliai nebus aišku, ką jie reiškė, analizė leidžia teigti, kad žmonės informaciją fiksavo ir struktūravo dešimtimis tūkstančių metų anksčiau, nei atsirado pirmosios žinomos rašto sistemos.
„Vis dar sunku ar net neįmanoma įrodyti, kad aurinjako ženklų sistemos atliko tokias pačias skaitines ar ideografines funkcijas kaip proto-dantiraštis. Be to, yra dar vienas ryškus skirtumas: proto-dantiraštis per vėlesnį 1 tūkst. metų išsivystė į visavertę rašto sistemą, atspindinčią šumerų kalbą. Tuo metu Švabijos aurinjako ženklų sekos pagal informacijos tankį išliko stabilios 10 tūkst. metų, o vėliau išnyko“, – rašo autoriai.
Tyrimo rezultatai publikuoti „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
