Inkilai sode ar miške gali tapti tikra pagalba paukščiams, tačiau svarbu juos pakabinti tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Nuo to priklauso, ar naujieji „namai“ bus greitai apgyvendinti, ar liks tušti, o pati konstrukcija – ilgainiui nesunyks nuo lietaus, vėjo ir sniego.
Kada kabinti inkilus?
Inkilus rekomenduojama kabinti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Miškininkų teigimu, vėliausias terminas – iki kovo 15 dienos. Jei šio laiko nespėjote, dažnai patariama palaukti iki spalio 16 dienos ir kabinimą planuoti jau kitam sezonui.
Vis dėlto kartais ir vėliau pakabinti inkilai būna apgyvendinami – kuo anksčiau tai padarysite, tuo didesnė tikimybė, kad paukščiai spės priprasti prie naujo objekto, įvertins jo saugumą ir pasirinks jį lizdui. Tai gali būti aktualu ir tuomet, kai dalis paukščių neranda tinkamų vietų arba persikelia į naujas teritorijas.
Reikėtų nepamiršti, kad daliai rūšių inkilai naudingi ne tik perėjimo metu: pasibaigus veisimosi sezonui jie gali tapti slėptuve ir nakvynės vieta žiemą.
Svarbu: daugumos paukščių perėjimo laikotarpis trunka nuo kovo 1 d. iki spalio 15 d.
Kur kabinti inkilus?
Vieta priklauso nuo to, kokiems paukščiams inkilas skirtas. Tačiau bendros taisyklės panašios: inkilas turi kabėti stabiliai (ant medžio kamieno, pastato sienos, tvoros ar specialiai įrengto stovo), o prie jo turėtų būti įmanoma saugiai prieiti vėlesniam valymui.
Pagrindinės inkilų kabinimo taisyklės:
- Rinkitės ramią, saugią vietą, o inkilas tegul būna paprastas ir natūralus.
- Įlėkimo anga geriausiai orientuojama į šiaurę, rytus arba pietryčius.
- Inkilas turi būti tvirtinamas prie stabilaus paviršiaus: kamieno, sienos arba stovo.
- Aukštį derinkite prie rūšies: nekabinkite per žemai (dėl plėšrūnų), bet ir ne per aukštai, kad būtų įmanoma išvalyti.
- Prie medžio inkilą patartina tvirtinti ant dviejų medinių skersinių (viršuje ir apačioje), naudojant kelias vinis – taip mažiau žalojamas medis.
- Atstumai tarp inkilų dažniausiai siekia apie 20 m, tačiau priklauso nuo paukščių rūšies.
Geriausia, kad inkilas kabėtų toliau nuo didelių šakų ir išsišakojimų. Inkilas, pakabintas arti šakų, plėšrūnams tampa lengviau pasiekiamas.
Inkilai zylėms
Vienas dažniausių pasirinkimų – inkilai zylėms. Dažniausiai tai A tipo inkilai: siauresni, vertikalūs, su nedidele įlėkimo anga. Jie gali būti mediniai arba pagaminti iš medžio drožlių betono – tokie taip pat pasiteisina.
Zylėms skirta A1 tipo versija, kurios įlėkimo angos skersmuo – 28 mm. Tokius inkilus rekomenduojama kabinti nuo maždaug 1 m aukščio. Zylėms svarbi erdvė, todėl tarp inkilų patartina palikti bent 25 m atstumą.
Zylių perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios.
Inkilas žvirbliui
Žvirbliams ir naminiams žvirbliukams tinka į zylinių panašūs A tipo inkilai, tačiau su didesne įlėkimo anga. Rekomenduojamas angos skersmuo – 33 mm. Šiuos inkilus geriausia kabinti nuo maždaug 2 m aukščio.
Skirtingai nei kai kurios kitos rūšys, žvirbliai gali toleruoti kelis inkilus vienoje vietoje – juos galima kabinti 2–3 m atstumu vieną nuo kito.
Žvirblių perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo vasario pabaigos ar kovo pradžios iki rugpjūčio.
Inkilai varnėnams
Varnėnai dažniausiai apsigyvena B tipo inkiluose. Jie didesni nei skirti zylėms ar žvirbliams, o įlėkimo angos skersmuo siekia 47 mm. Geriausias kabinimo aukštis – apie 3–4 m virš žemės.
Varnėnų perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo balandžio iki birželio.
Inkilai čiurliams
Čiurliai išpopuliarėjo kaip natūralūs vabzdžių „kontrolieriai“ – jie gaudo itin daug skraidančių vabzdžių. Jų inkilai skiriasi nuo įprastų: jie žemi, bet ilgesni, primenantys plokštesnes dėžutes.
Tokius inkilus geriausia tvirtinti prie pastatų sienų, netoli stogo karnizo. Kadangi čiurliai gyvena kolonijomis, didžiausia sėkmė pasiekiama kabinant kelis ar net keliolika inkilų greta.
Praktinė taisyklė: inkilai turi būti ne žemiau nei 5 m aukštyje, o prieš įlėkimo angą turi būti atvira erdvė.
Čiurlių perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo gegužės iki rugpjūčio.
„Inkilai“ šikšnosparniams
Vis dažniau ant sienų ar medžių galima pamatyti ir šikšnosparniams skirtas dėžutes. Nors tai ne paukščiai, o žinduoliai, jie taip pat kviečiami į sodus dėl naudos – padeda mažinti uodų kiekį.
Šikšnosparnių dėžutės dažniausiai yra plokščios, o įėjimas įrengtas apačioje. Jas rekomenduojama kabinti saugiose vietose, apsaugotose nuo vėjų, geriausia pietinėje arba pietrytinėje–rytinėje pusėje, 2–4 m aukštyje. Dažnai patariama kabinti 4–6 dėžutes greta arba nedideliu atstumu vieną nuo kitos.
Šikšnosparnių jauniklių auginimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo birželio iki liepos.
Kokį inkilą rinktis?
Renkantis inkilą, svarbiausia, kad jis būtų kuo panašesnis į natūralią drevę – paprastas, iš natūralių medžiagų, geriausia iš neobliuotos medienos. Tokiu paviršiumi paukščiams lengviau judėti viduje.
Nors dekoratyviniai „nameliai“ gali atrodyti patraukliai, paukščiams papildomi papuošimai naudos nesuteikia. Priešingai – ryškūs elementai gali pritraukti dėmesį ir didinti riziką.
„Lizdavietė, dar vadinama inkilu, yra specialiai suprojektuota konstrukcija paukščiams, perintiems drevėse ar pusiau drevėse. Dažniausiai ji gaminama iš medžio, rečiau – iš medžio drožlių betono ar kitų medžiagų. Be perėjimo funkcijos, ji gali tapti slėptuve ir poilsio vieta pasibaigus veisimosi laikotarpiui. Žiemą, ypač zylės, bet ir kitos rūšys, noriai naudoja inkilus parkuose ir miškuose kaip nakvynės vietas“, – sako „Turdus“ bendraįkūrėjas Wojciech Schwartz.
Dar viena svarbi detalė – inkilas turi būti atidaromas, kad jį būtų galima išvalyti. Taip pat nerekomenduojama montuoti pagaliukų po įlėkimo anga: nors tai patogu stebėti paukščius, toks „pjedestalas“ gali padėti ir plėšrūnams.
Inkilų matmenys: svarbiausia – įlėkimo anga
Inkilus galima įsigyti, tačiau juos nesudėtinga pasidaryti ir patiems – tai gali būti prasminga veikla su vaikais, lavinanti planavimo ir praktinius įgūdžius. Pirmiausia verta nuspręsti, kokias rūšis norite pritraukti, nes nuo to priklauso inkilo dydis ir, svarbiausia, įlėkimo angos skersmuo.
Dažnai remiamasi ornitologo Jano Sokołowskio pateikiamais modeliais:
- mėlynoji zylė, pelkinė zylė, juodagalvė zylė – A1 tipas, dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, įlėkimo angos skersmuo 28 mm
- žvirblis, naminė starta – A tipas, dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, įlėkimo angos skersmuo 33 mm
- varnėnas – B tipas, dugnas 140 x 140 mm, vidinis aukštis 380–400 mm, įlėkimo angos skersmuo 47 mm
- čiurlys – J tipas, dugnas 180 x 320 mm, vidinis aukštis 180 mm, įlėkimo angos skersmuo 33 mm
Praktinis patarimas: įlėkimo angą verta įrengti kuo aukščiau, arčiau stogelio. Jei anga įtvirtinama papildoma lentele, plėšrūnams tampa sunkiau pasiekti vidų.
Jei norite, inkilo stogelį galima papildomai apsaugoti nuo lietaus ir sniego. Taip pat kartais montuojami metaliniai žiedai aplink įlėkimo angą, kad geniai jos neišplėstų.
Kada valyti inkilus?
Inkilų valymas – būtina priežiūros dalis. Paprastai jie valomi kartą per metus, pasibaigus perėjimo laikotarpiui: nuo spalio 16 dienos iki vasario pabaigos. Patogiausia tai daryti rudenį, nes dalis paukščių inkilus naudoja ir žiemą – tuomet švarūs „namai“ sumažina parazitų riziką.
Ar verta kabinti inkilus?
Miškuose mažėja senų medžių su natūraliomis drevėmis – tai geriausios natūralios perėjimo vietos. Kai tokių vietų trūksta, paukščiai gali rinktis jiems pavojingas teritorijas, o kai kurioms rūšims tai tampa rimta išlikimo problema, tarp jų – ir žvirbliams.
„Poreikis kabinti inkilus yra susijęs su žmogaus veikla ir jos poveikiu gamtai. Senuose medynuose ir natūraliuose želdiniuose drevių daug, todėl perėjimo vietos paprastai neriboja drevininkų populiacijos. Kitaip yra jaunuose ir vidutinio amžiaus miškuose, kur drevių mažai – tokiomis sąlygomis zylės, varnėnai ar musinukės gali įsikurti daugiausia dėl žmonių iškeltų inkilų“, – pabrėžia W. Schwartz.
Pasak eksperto, inkilai naudingi ne tik paukščiams: dauguma drevėse perinčių rūšių minta vabzdžiais, todėl pavasarį ir vasarą sunaudoja didelius jų kiekius, tarp jų ir tuos, kurie laikomi kenkėjais soduose ar miškuose.
Jei kabinate inkilą, verta rinktis natūralų ir praktišką variantą – tokį, kuris pirmiausia skirtas paukščio saugumui, o ne žmogaus akiai.
