Endometriozė – skausminga ir gyvenimo kokybę smarkiai bloginanti būklė, paveikianti apie 10 proc. moterų visame pasaulyje. Ji atsiranda, kai į gimdos gleivinę panašus audinys (židiniai) ima augti kitose kūno vietose – dažniausiai dubens srityje.
Endometriozę gydyti sudėtinga. Dažniausiai taikomos priemonės – stabdyti židinių augimą arba juos pašalinti chirurginiu būdu. Vis dėlto net ir po operacijos simptomai neretai neišnyksta.
Ilgą laiką endometriozė buvo laikoma išskirtinai ginekologine liga, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad toks apibūdinimas pernelyg supaprastina jos sudėtingumą. Tyrimai leidžia manyti, kad endometriozė veikia ne vien reprodukcinę sistemą – ji gali daryti poveikį imuninės sistemos veiklai visame organizme.
Endometriozės pripažinimas viso kūno, imuniteto nulemiama liga galėtų paaiškinti, kodėl simptomai dažnai apsiriboja ne vien dubens skausmu. Tai taip pat padėtų suprasti, kodėl gydymas neretai būna sunkus, o poveikis – ribotas.
Uždegimas – natūrali organizmo reakcija į traumą ar ligą – yra įprasta imuninės sistemos dalis. Jis svarbus ir menstruacijų cikle. Tačiau kai uždegimas tampa lėtinis arba nekontroliuojamas, jis gali sukelti rimtų problemų. Tai matoma sergant autoimuninėmis ligomis, kai imuninė sistema pernelyg aktyviai reaguoja net tuomet, kai realios grėsmės nėra.
Lėtinis uždegimas laikomas vienu pagrindinių endometriozės veiksnių. Vis dėlto šio nekontroliuojamo imuninės sistemos atsako pasekmės, panašu, gali būti kur kas platesnės, nei manyta anksčiau.
Naujausi tyrimai rodo, kad imuninė reakcija gali persikelti už dubens ribų – į kraujotaką ir kitas organizmo sistemas. Tai galėtų paaiškinti, kodėl endometriozė susijusi su tokiais plačiais, viso kūno simptomais.
Pastebima, kad sergančiųjų endometrioze imuninės ląstelės gali prasčiau „išvalyti“ endometriozės židinius. Tuo pat metu jų kraujyje dažniau nustatomas padidėjęs tam tikrų imuninių baltymų, pavyzdžiui, IL-6 ir IL-1β, kiekis. Šie baltymai – citokinai – yra ląstelių išskiriami „signalai“, skatinantys uždegimą.
Toks imuninės sistemos disbalansas sudaro sąlygas židiniams augti ir išlikti, o kartu gali sukelti grandinines reakcijas visame organizme, prisidedančias prie įvairių simptomų.
Daugelis sergančiųjų patiria ne tik dubens skausmą, bet ir varginantį nuovargį, kognityvinius sunkumus (pavyzdžiui, vadinamąją smegenų miglą) bei išplitusį kūno skausmą. Šie simptomai klinikinėse rekomendacijose dažnai pabrėžiami mažiau, nors neretai būna tokie pat trikdantys kaip ir pats dubens skausmas.
Sisteminio uždegimo idėja suteikia logišką paaiškinimą. Kraujyje cirkuliuojantys citokinai gali daryti įtaką smegenų funkcijai ir energijos reguliavimui. Kai kurių autoimuninių ir lėtinio skausmo sutrikimų atvejais didesnis citokinų (įskaitant IL-6) kiekis siejamas su prastesne koncentracija, sutrikusiu miegu ir nuovargiu.
Tokie pat mechanizmai gali veikti ir endometriozės atveju. Tai leidžia manyti, kad nematomi simptomai gali būti tiesioginė nuolatinio uždegimo biologinė pasekmė, o ne vien antrinis skausmo „palydovas“.
Imuninės sistemos sutrikimai taip pat gali paaiškinti, kodėl nauji tyrimai vis dažniau rodo endometriozės ir autoimuninių ligų sąsajas. Viename didelės apimties tyrime, kuriame analizuoti 330 tūkst. endometrioze sergančių pacientų duomenys ir 1,2 mln. kontrolinės grupės asmenų, nustatyta, kad per dvejus metus nuo endometriozės diagnozės autoimuninė liga (pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, vilkligė, išsėtinė sklerozė ar Hašimoto liga) buvo diagnozuojama maždaug dukart dažniau nei kontrolinėje grupėje.
Vis dėlto tai nereiškia, kad endometriozė pati savaime yra autoimuninė liga. Greičiau tai gali rodyti bendrus mechanizmus: lėtinį uždegimą, sutrikusią imuninių ląstelių veiklą ir imuninės sistemos „klaidas“ atpažįstant paties kūno audinius.
Toks požiūris stiprina argumentus, kad endometriozę reikėtų vertinti kaip sisteminį imuninės sistemos sutrikimą. Tai galėtų iš esmės pakeisti ligos diagnostiką, gydymą ir bendrą supratimą, priartinant prie veiksmingesnių sprendimų.
Dabartinis gydymas daugiausia nukreiptas į reprodukcinę sistemą. Tačiau jei endometriozė susijusi su plačiu imuninės sistemos disfunkcijos spektru, efektyvesnę ilgalaikę pagalbą galėtų suteikti terapijos, veikiančios imuninės sistemos kelius ir uždegiminius procesus.
Endometriozės vertinimas kaip sisteminės būklės gali būti svarbus ir pacientėms. Toks ligos „perrėminimas“ padeda suprasti, kad nuovargis, sąnarių skausmas, kognityviniai sunkumai ar padidėjęs jautrumas nėra išgalvoti ar nesusiję reiškiniai – jie gali būti platesnės ligos biologijos dalis.
Tai taip pat gali paskatinti aktyviau atstovauti savo interesams sveikatos priežiūros sistemoje, kur sisteminiai simptomai neretai nuvertinami arba atidedami į šalį.
Sisteminė endometriozės samprata suteikia daugiau erdvės ir papildomoms savijautos gerinimo strategijoms, orientuotoms į uždegimo mažinimą ar bendrą gerovę. Nors jos neišgydo, kai kurioms pacientėms gali padėti švelnus judėjimas, streso valdymo metodai bei šilumos ir šalčio kontrastinės procedūros, ypač skausmo ar uždegimo paūmėjimų metu.
Vis daugiau tyrimų rodo, kad endometriozė nėra vien reprodukcinės sistemos problema ar tiesiog „skausmingos mėnesinės“. Tai daugiaplanis, uždegiminis sutrikimas, galintis turėti toli siekiančių pasekmių visam organizmui.
Endometriozės supratimas kaip sisteminės imuninės ligos yra svarbus žingsnis siekiant geresnio gydymo, didesnio palaikymo ir, galiausiai, geresnių sveikatos rezultatų.
Parengta pagal „The Conversation“ publikaciją. Teksto autorės – biochemijos ir imunologijos dėstytoja April Rees bei vyresnioji tyrėja ir duomenų mokslininkė Laura Elizabeth Cowley iš „Swansea University“.
